Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Sportas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Iš atminties metraščių... jubiliejui

Viešintų pavasarininkių gimnazisčių kuopa su kun. Petru Liepa ir diakonu Juozu Merkiu bei sporto vadove Stefanija Petrylaite apie 1935 metus, prieš vykstant į Pavasarininkų kongresą Kaune

Viešintų parapijos tikintieji rengiasi didelėms iškilmėms. Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia rugsėjo 23-24 dienomis švęs 100 metų jubiliejaus paminėjimo šventę. Ją organizuoja parapijos klebonas kun. Virginijus Taučkėla, bendruomenės pirmininkas Vitas Zaikauskas, pagrindinės mokyklos direktorė Vita Abraškevičienė.

Sena praeitis – neužmirštama

Rokiškio rajone, tarp stačių kalnelių, mažų ežerėlių, Lietuvos pakraštyje, ant aukšto kalno, stovi akmens mūro balta dažyta Aleksandravėlės bažnyčia. Ji baigta statyti 1796 metais, o jos statyba rūpinosi Ukmergės seniūnas Ignas Marikonis. Aleksandravėlėje XIX amžiuje gyveno ir dirbo rašytojas kunigas Pranciškus Savickas, kuris čia iškunigavęs 30 metų ir sulaukęs 86-erių. Palaidotas šventoriuje. Jis buvo vienas iš nedaugelio to metų poetų, rašiusių lietuviškai. Jo eilėraščiai buvo perduodami iš lūpų į lūpas ar persirašant. Šalia jo ilsisi kitas kunigas Antanas Stanulis, čia dirbęs 41 metus. Aleksandraviečiai jį palaidojo 1929 metais. Jo kapas labai kuklus – tik cementine plokšte uždengtas. Taip mirdamas prašė. Buvo labai kuklus, paprastas. Dažnai į Antazavės, Kriaunų, Obelių, Imbrado ar Avilių parapijų atlaidus pėsčias eidavo. Labai mėgo tvarką, paprastumą, o svarbiausia – neužmiršo kunigo pareigų. Niekada iš ryto, kol nesukalbėdavo rytinių maldų, ir obuolio nesuvalgydavo. Daug sergančių žmonių pėsčias aplankydavo.

Vagie, kepurė dega!

Vienas labiausiai pastebimų ir griežtai smerktinų moralės nuosmukio reiškinių yra vagystės. Jos ypač plačiai paplito ir įsisiūbavo sovietinės okupacijos metais. Vagių priviso be galo daug visur, kur tik buvo kaupiamos materialinės vertybės. Žmonės pirmiausia ėmė vogti dėl didelio stygiaus, o paskui – ir iš įpročio. Todėl ir vagystės sąvoka pakito: daug kas, užuot sakę „pavogti“, ėmė vartoti švelnesnę sąvoką – „pasiimti“. O kad ši sąvoka įgautų dar didesnį nekaltumo atspalvį, pridėdavo žodį „truputį“. (Nors tempdavo maišais ir veždavo sunkvežimiais.)

Kur mūsų dabarties šaknys?

Žmogaus gyvenimas, jo ateitis nuo daug ko priklauso. Medis, augantis gražioje aplinkoje, savo grožiu džiugina kiekvieną. Mūsų proseneliai, seneliai ne tik patys gražiai gyveno, bet ir jų vaikai nuo tėvų nesiskirdavo. Vaikai iš tėvų pavyzdį imdavo, šeimų skyrybos buvo retenybė.

Adelė

Visą gyvenimą skubame, bėgame, ir nebelieka laiko susimąstyti. Ir tik tada susimąstome, kai sustojame prie karsto, kuriame ilsisi nurimusi širdis, kai sudėtos rankos, kurios atliko daugybę darbų.

Adelės gyvenimas buvo vargingas ir sunkus. Graži mergina ji buvo. Bet tais laikais vien grožio neužteko. Reikėjo kraičio. O iš kur visa tai paimsi, jei gimė neturtingoje šeimoje. Kadangi buvo darbšti, darbo jai netrūkdavo. Dar kol nebuvo kolūkių, Adelė dirbo pas ūkininkus. Tarnaudama sutiko bernelį Mykolą. Bet jo tėvai – ūkininkai, o Adelė – samdinė, todėl Mykolo tėvai ir broliai jo pasirinkimui nepritarė. Tačiau širdžiai neįsakysi, ką mylėti. Mykolas lankėsi pas Adelę vakarais, nes ji dar tolokai tarnavo pas ūkininką. Meilei nėra ribų, ir tolimas kelias nebuvo baisus. Adelė nuo aušros iki sutemų dirbo pas ūkininką, mažai turėdama poilsio. Vieną darganotą rudens dieną, be jokių maršų ir linksmybių, juodu susituokė.