|
Liguistos nostalgijos bacilos
Petras KATINAS
Šiemetinė karšta vasara padarė nemažai nuostolių šalies žemdirbiams. Kai kurie ūkininkų organizacijų vadovai sausros padarinius pavadino katastrofiškais. Netgi Prezidentas, apsilankęs labiausiai nuo sausros nukentėjusiuose rajonuose, ragino Vyriausybę ilgai nelaukti ir bent jau iš dalies kompensuoti patirtus nuostolius. Šios vasaros sausra vėl sukėlė naujų kalbų apie Lietuvos žemės ūkį, graudžių verkšlenimų ilgintis sovietinės kolchozinės baudžiavos, spekuliacijų apie paramą. Tai yra, kas daugiau duos premjeras G.Kirkilas ar žemės ūkio ministrė K.Prunskienė. Tačiau tai jau viešųjų ryšių akcijoms priskirtini dalykai. Pagaliau, kalbant apie Lietuvos žemės ūkio problemas, pirmiausia reikia prisiminti, kas gi sugriovė tą ūkį. To sugriovimo padariniai ne tik juntami, bet ir nežinia, ar kada nors bus likviduoti. Pirmiausia ar bus atstatyta nupilietintos visuomenės dalies sąmonėje. Štai neseniai dienraštis Lietuvos žinios paskelbė Živilės Makauskienės straipsnį: Anapus sienos: žvilgsnis į Lenkijos kaimą. Publikacijos autorė daugiausia domėjosi ne visos Lenkijos, o Punsko krašto lietuviais, kurie, nepaisant nelengvo žemdirbio darbo, gyvenimu nesiskundžia. Punsko ūkininkai lietuviai yra darbštūs, visomis išgalėmis remia lietuvybę, didžiuojasi esantys Lietuvos patriotai. O tokie dalykai kaip masinė migracija, visuotinė girtuoklystė, savižudybės, taip klestintys Lietuvos kaime, Punsko krašto lietuviams ūkininkams yra visiškai svetimi ir nesuvokiami. Ž.Makauskienė cituoja vieno lietuvio ūkininko žodžius, jog niekas taip nenuniokojo Lietuvos kaimo, jokios sausros ar kitos stichinės nelaimės, kaip kolchozai. Deja, tai tiesa ir sunkiai suvokiama, kaip ir kodėl vadinamųjų socialdemokratų veikėjai, kurių daugelis griūvant kolchozams tapo turtuoliais, vis dar aprauda klestėjusį Lietuvos kolūkinį kaimą. Iš tų apraudotojų žymiausi užkietėję buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, pradedant, aišku, pirmuoju partijos sekretoriumi A.Brazausku. Nuo jo stengiasi neatsilikti buvęs Plungės rajono pirmasis partijos sekretorius, buvęs Seimo narys Mykolas Pronckus, buvęs jau nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras, sovietiniais laikais vaisiais ir daržovėmis neva rūpinęsis V.Einoris, garsus medžioklis ne tik Lietuvos miškų šernų ir stirnų, bet nusibąstąs pašaudyti egzotiškos faunos net į Afriką Seimo narys B.Bradauskas. Šie apraudotojai, vos tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ėmė lieti krokodilo ašaras dėl landsbergininkų sugriauto kentėjusio LSSR ūkio. Štai jau 1990 metų rugsėjo mėnesį Plungės rajono pirmasis LKP sekretorius M.Pronckus persitvarkiusiame organe Politika rašė: Didžiąją mūsų partijos dalį sudarė darbininkai. Dauguma jų liko partijoje. Tai žmonės, kasdien įveikdami įvairiausius prieštaravimus, stengėsi padaryti gyvenimą geresnį. Tai jie organizavo gamybą, plėtojo mokslą, statė namus ir tiesė kelius, augino duoną. Buvimas partijos gretose šiems žmonėms reiškia darbą ir kūrybą. Tas pats organas skelbė ir darbo žmonių laiškus, kuriuose ypač šlovinamas didysis LKP darbininkas pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Štai ką rašė kelių šeimų iš Vilniaus ir Panevėžio vardu kažkokia A.Balčiūnaitė:
Jūs (A.Brazauskas) vienintelis teisingumo, demokratijos sukūrimo Lietuvoje garantas. A.Brazauskas tokia asmenybė, kokių tauta laukia dešimtmečiais (o gal ir ilgiau). Jūs atsakote už Lietuvos dabartį ir ateitį. Jūs, dabartiniai komunistai, turite būti labai vieningi ir privalote jam padėti. Jūs atsakote už Lietuvos ateitį ir dabartį. Ir t.t. Beje, po 1991 metų rugpjūčio pučo žlugimo burokevičininkų kabinetų stalčiuose, LKP CK rūmuose, buvo rasta daugybė tokio turinio darbo žmonių laiškų. Lietuvos žemės ūkio griovimas, prasidėjęs dar pirmosios sovietinės okupacijos 1940-1941 metais dienomis, nauja jėga tęsėsi jau 1944 metais, kai dalis Lietuvos dar net nebuvo išlaisvinta.
1944 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimtas įstatymas dėl žemės reformos, prasidėjusios pirmosios okupacijos laikotarpiu, rezultatų atkūrimo ir pagilinimo. Tas pagilinimas atėmė iš ūkininkų apie vieną milijoną hektarų žemės. Vadinamosios žemės komisijos, sudarytos iš visokių visuomenės atplaišų, pirmiausia sudarinėjo sąrašus ūkininkų, kurie vokiečių okupacijos metais įvykdė visas užkrautas pyliavas. Jų turima žemė buvo bemat atimama, paliekant tik penkis hektarus. Toks pat likimas ištiko ir kitus, kurie buvo paskelbti buožėmis. Gi buože pavadindavo kiekvieną, kuris atrodė nepatikimas. Nesvarbu, kad to buožės turtai buvo labai kuklūs nė dešimties hektarų nesiekiąs žemės sklypas. Kartu su žeme buvo atimamas ir žemės ūkio inventorius. Netgi, oficialiais duomenimis, buvo atimta 16 tūkstančių arklių, 20 tūkst. karvių, apie 12 mln. įvairių žemės ūkio mašinų bei padargų. Ūkininkai, paskelbti buožėmis ir kuriems buvo palikta iki penkių hektarų, buvo apkrauti didžiuliais nepakeliamais mokesčiais.
Nereikia jokių buržuazinių istorikų aiškinimų ar išeivijos autorių publikacijų, kaip buvo naikinami Lietuvos ūkininkai. Pakanka pažvelgti į oficialius to meto ir vėlesnius dokumentus. Pirmiausia Lietuvos LP CK plenumų ir suvažiavimų medžiagą kolūkinio kaimo kūrimo klausimais. Arba A.Sniečkaus pranešimą 1949 metų vasario mėnesį Lietuvos komunistų (bolševikų) VI suvažiavime. Ar 1960 metais paskelbtą M.Gregorausko knygiūkštę Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960 m. bei P.Oleko LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymą (Vilnius, 1966). Ten gana aiškiai pasakyta, kaip buvo vykdoma ta kolektyvizacija. Apie tai cituojama ir LSSR enciklopediniuose leidiniuose: Iki 1947 m. jau buvo užbaigti socialistiniai pertvarkymai visose liaudies ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį. Todėl tarybų valdžia buvo priversta imtis represijų: 1948-1949 m. iš Lietuvos TSR buvo ištremta nemaža buržuazinio nacionalistinio pogrindžio dalyvių ir jų talkininkų šeimų bei buožių. Taigi tų represijų išdavoje 1949 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo iš esmės likviduota buožių klasė ir buvo sukurti 5173 kolchozai. Vėliau jie buvo stambinami. Prasidėjo visuotinė kaimo degradacija. Tai degradacijai paspartinti daug prisidėjo ir naujieji baudžiavinių ūkių vadovai. Oficialiais duomenimis, 1951 metais iš 2859 kolchozų pirmininkų tiktai penki turėjo aukštąjį išsilavinimą, o 105 vidurinį. Visuose kolchozuose tebuvo tik septyni agronomai ir šeši zootechnikai. Visi buhalteriai, brigadininkai ir fermų vedėjai buvo baigę ne daugiau kaip vieną kitą klasę (M.Gregorauskas. Ketvirtis amžiaus socializmo keliu, Vilnius, 1965, Statistinių dokumentų rinkinys (Vilnius, 1966).
Taigi per vadinamąją kolektyvizaciją buvo sugriautos šimtmečius gyvavusios kaimo bendruomenės. Kaimas, buvęs tradicijų, moralinių vertybių, pagaliau lietuvybės saugotojas, tapo bene pagrindiniu senosios ir naujosios nomenklatūros ramsčiu. Džiugu, kad, nepaisant dešimtmečiais užsitęsusio nužmoginimo, Lietuvos kaimas palengva atsigauna. Atsiranda aktyvių žmonių, atkuriančių kaimo bendruomenes. Tai žmonės su aukos dvasia, nebijantys mesti iššūkį viską niveliuojančiai nomenklatūrinei valdžiai bei paskutinius moralės likučius naikinančiai bulvarinei žiniasklaidai. Deja, tokių žmonių yra mažuma. Ir jokia statistika jų skaičiaus neparodys. Bet jų yra, ir tai svarbiausia.
Neseniai Amžinybėn ne laiku išėjęs publicistas, eseistas, religijotyrininkas Gintaras Beresevičius rašė, jog atėjo pagaliau metas tautai imti valdžią į savo rankas, nekreipiant dėmesio nei į Maskvą, nei Briuselį, o svarbiausia į įsisiautėjusią Lietuvos nomenklatūrą. Nes Tėvynė, kaip dar 1956 metais rašė vienas mūsų išeivijos šviesulių A.Sužiedėlis, yra etinė moralinė vertybė, kaip ir Dievas žmogui yra vertybė. Ir tautinis susipratimas tai šviesaus proto pažinimas, supratimas tėvynės kaip etinės vertybės, kaip moralinės pareigos, ir tvirtas valios palenkimas, pasiryžimas šitą pareigą vykdyti.
© 2006 XXI amžius
|