Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Sportas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Iš atminties metraščių... jubiliejui

Viešintų pavasarininkių gimnazisčių kuopa su kun. Petru Liepa ir diakonu Juozu Merkiu bei sporto vadove Stefanija Petrylaite apie 1935 metus, prieš vykstant į Pavasarininkų kongresą Kaune

Viešintų parapijos tikintieji rengiasi didelėms iškilmėms. Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia rugsėjo 23-24 dienomis švęs 100 metų jubiliejaus paminėjimo šventę. Ją organizuoja parapijos klebonas kun. Virginijus Taučkėla, bendruomenės pirmininkas Vitas Zaikauskas, pagrindinės mokyklos direktorė Vita Abraškevičienė.

Prisiminsime visus čia tarnavusius (mirusius ir gyvuosius) kunigus, kurių rankomis Dievo vardu buvo krikštyti, sutuokti, palaidoti daugelio kartų parapijiečiai – mūsų kraštiečiai.

Šv. Mišiose (12 val.), konferencijoje, knygos „Viešintos“, parengtos Raimundo Guobio ir Algimanto Bekenio, pristatyme, parodos „Viešintiškiai – viešintiškiams“ atidaryme susitiks visų laidų buvusieji Viešintų mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Antrąją šventės dieną vyks vyskupo iškilmingas sutikimas, šv. Mišios, vaidinimas bažnyčios šventoriuje ir teatralizuota praėjusio šimtmečio mugė miestelio aikštėje.

Viešintų miestelis įsikūręs tarp Anykščių ir Kupiškio, prie Viešinto ežero. Aplink ežerą – Paežerių, Laičių, Juozapavos, Smėlinkos kaimai, tolėliau, Subačiaus link, – Balčiūniškiai, Pūsčiai, Marinava, Meldiškiai, kurie beviltiškai ištuštėję, o Skudai, Pranciškiai, Dzūdiškiai, Dobliškės – jau visai išnykę. Gausioje Dobliškių kaimo ūkininkų Emilijos ir Mykolo Merkių šeimoje tarp 11 vaikų išaugo net trys kunigai: jau Amžinybėn išėję Alfonsas ir Juozas, dabartinis Kauno Švč. Sakramento koplyčios rektorius tėvas jėzuitas kun. Vytautas Merkys.

Dabar istorinio laikrodžio rodyklės stabtelėjo ties 1906 metais, kai Kauno gubernijos inžinieriaus Andrejevo suprojektuota, o klebono kun. Jurgio Rupkos (1839-1929) ketverius metus statyta buvo pabaigta naujoji, jau mūrinė raudonų plytų, didelė neogotikinė bažnyčia su 55 metrų aukščio bokštu ir jame įmontuotais trimis varpais, pavadintais Švč. Jėzaus Širdies, Šv. arkangelo Mykolo ir Šv. Povilo vardais. Aukojo ir statybos darbuose dirbo daugelis iš to meto 4000 tikinčiųjų (gausių ūkininkų šeimų).

1906 m. spalio 22 d. šventovę pašventino prelatas Antanas Povilonis, o 1921 m. rugsėjo 2 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius suteikė Šv. arkangelo Mykolo vardą. Ta proga buvo sukurta ir giesmė, kurią istorijai prikėlė Viešintų kraštotyrininkas Povilas Jurkštas (1919-2006), ją užrašydamas 1976 metais iš viešintiškės Veronikos Gikienės (1893-1983) lūpų. Giesmė ir žinios apie būsimą bažnyčios šimtmečio jubiliejų buvo išspausdinti Vytauto Bagdono straipsnyje „Tikinčiųjų giesmė savajai bažnyčiai“ laikraštyje „Utenis“ (2005 05 24).

Netrūko šviesuolių kunigų Viešintose ir prieš kun. J.Rupką ir po jo. Pasak B.Kviklio „Mūsų Lietuva“ (II t.), kun. Bronius Šlamas net platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Jis iš knygnešio Juozo Mickūnaičio (g. 1851 m. Zabelinių kaime) supirkinėdavo knygeles bei laikraščius ir dažnai padėdavo ant kelio tose vietose, kur eidavo daugiau žmonių.

Iš daugelio Viešintose tarnavusių kunigų (Fabijono Kemešio, Povilo Paškevičiaus, Vincento Inkrato, Aniceto Meškausko, Broniaus Žilinsko, Antano Zulono, Vlado Rabašausko) geriausiai prisimename (aš ir mano 99 metų teta Domicelė) kunigą Petrą Liepą (1896-1953). Jis buvo gimęs Bučių kaime, Naujamiesčio parapijoje, Panevėžio rajone. Kunigu įšventintas 1912 metais. Dirbo daugelyje Aukštaitijos parapijų, o 1935 metais Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875-1958) perkeltas iš Skiemonių parapijos į Viešintas. Čia dirbo iki 1948 metų arešto ir tremties į Sibiro lagerį, kur žuvo nuo sargybinio kulkos.

Pasak etnografės ir žurnalistės Gražinos Kadžytės, kun. P.Liepa buvo žinomas XX a. pirmosios pusės katalikiškos veiklos, ypač ateitininkų, pavasarininkų, angelaičių bei kitų jaunimo organizacijų vadovas ir teoretikas, leidęs laikraštėlį „Vaikų vadas“, parašęs keletą knygelių.

Gerai prisimenu paskutinį kun. P.Liepos kalėdojimą Pūsčių kaime, o ypač pas kaimynus Petrą ir Uršulę Masikonius, nes man, Morkūniškio pradinės mokyklos pirmokei, 1947 metais ten teko deklamuoti eilėraštukus.

Kaimynai P.Masikonis ar Juozas Mincė vežiodavo kalėdojimo metu kun. P.Liepą po Balciūniškio, Pūsčių, Meldiškių, Marinavos kaimus.

Mano senelė Kotryna Andrikonienė (1871-1953) buvo Viešintų šv. Pranciškaus tretininkė pasaulietė 1935-1945 metais. Jos jauniausioji duktė (iš devynių vaikų) Julijona Leonora (1916-1986) pasirinko vienuolės kelią Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijoje Panevėžyje, aktyviai veikė ir uždarius vienuolyną sovietiniais metais (jau pogrindžio sąlygomis).

Buvusi kaimynė Bronė Masilionytė bei jos seserys Birutė ir Aldona, brolis Benediktas gerai prisimena ir kunigą P.Paškevičių, kuris ilgai dirbo Viešintose bei palaidotas šventoriuje. Atsimena ir to meto vargonininką Jakštą bei zakristijoną Lasinską.

Daugelio buvusių parapijos kaimų pavadinimai ir juose gyvenusių darbščių žemdirbių pavardės, jų gyvenimo istorijos liko tik atsiminimų knygose ar enciklopedijoje.

Knygos „Mūsų dienos“ (Vilnius, 2002) autorius kun. Jonas Burkus irgi yra vikaravęs apie metus Viešintuose, vėliau Aluntoje ir Obeliuose. Gimė 1913 metais Linkuvos valsčiuje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir VDU Teologijos-filosofijos fakultete, 1940 metais įšventintas kunigu Panevėžyje. Dabartinis jaunimas tikriausiai skaitė jo parašytų, išverstų bei jo lėšomis išleistų daugelį knygų. Kun. J.Burkus daugiau kaip 26 metus kunigavo įvairiose parapijose Amerikoje, o 2000 metų birželį paminėjo 60-ies metų kunigystės jubiliejų Šv. Antano šventovėje, kurią jis pastatydino prieš 40 metų JAV.

Seniai jau užžėlė vaikystės takai į nebesančius gimtuosius namus Pūsčiuose, bet atminties metraščiuose jie vis dar gyvi. Gal meilė gimtinei, parapijos bažnyčiai atsklinda iš protėvių sielų, persiduoda su krauju ir dainomis, su buvusių sodų ir pievų žydėjimu. Miega amžinuoju miegu Viešintų kapeliuose buvusių kaimų senieji žmonės, o jų vaikai (tetos ir dėdės) jau ilsisi Subačiaus, Šimonių, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, net tolimojo Urugvajaus, Montevidėjaus, kapinėse.

Visiems mirusiems kunigams, vienuoliams, mokytojams, visiems to krašto šviesuoliams, tėvams, seneliams, proseneliams ir proproseneliams Viešintų bažnyčioje jubiliejaus dieną nupinsime didelį atminties vainiką iš maldų ir giesmių. Tegul lieka nors kukli atmintis tiems, kurie savo kelią šioje žemėje jau nuėjo, o gyviesiems kraštiečiams linkime ištvermės ir sveikatos.

Danutė ANDRIKONYTĖ-BUMBULIENĖ

Kaunas

Nuotrauka iš Julijos

Tubytės-Mincienės albumo

© 2006 „XXI amžius“