|
Sena praeitis neužmirštama
Rokiškio rajone, tarp stačių kalnelių, mažų ežerėlių, Lietuvos pakraštyje, ant aukšto kalno, stovi akmens mūro balta dažyta Aleksandravėlės bažnyčia. Ji baigta statyti 1796 metais, o jos statyba rūpinosi Ukmergės seniūnas Ignas Marikonis. Aleksandravėlėje XIX amžiuje gyveno ir dirbo rašytojas kunigas Pranciškus Savickas, kuris čia iškunigavęs 30 metų ir sulaukęs 86-erių. Palaidotas šventoriuje. Jis buvo vienas iš nedaugelio to metų poetų, rašiusių lietuviškai. Jo eilėraščiai buvo perduodami iš lūpų į lūpas ar persirašant. Šalia jo ilsisi kitas kunigas Antanas Stanulis, čia dirbęs 41 metus. Aleksandraviečiai jį palaidojo 1929 metais. Jo kapas labai kuklus tik cementine plokšte uždengtas. Taip mirdamas prašė. Buvo labai kuklus, paprastas. Dažnai į Antazavės, Kriaunų, Obelių, Imbrado ar Avilių parapijų atlaidus pėsčias eidavo. Labai mėgo tvarką, paprastumą, o svarbiausia neužmiršo kunigo pareigų. Niekada iš ryto, kol nesukalbėdavo rytinių maldų, ir obuolio nesuvalgydavo. Daug sergančių žmonių pėsčias aplankydavo.
Čia daugelis žmonių dėl blogų žemių, ir tos mažai turėdami, vargingai gyveno, o beveik visos šeimos po keletą vaikų augino. Tokioms šeimoms reikalingas tvirtas tikėjimas, kad skurdas, neturtas, į kitą gyvenimo pusę žmonių nenustumtų. Klebonas kun. A.Stanulis per pamokslus tikintiesiems dažnai Nukryžiuotąjį primindavo, skatindavo Jo valia pasitikėti. Labai rūpinosi augančiais vaikais, jaunimu. Tais laikais daugelis parapijiečių kailiniais apsivilkę, lopytomis kelnėmis ar net pusbasiai patys į bažnyčią ėjo ir vaikus vesdavosi.
Šios parapijos viena pusė (Latvijos pakraštyje) buvo nutolusi septynis-devynis kilometrus. Keliai mažai remontuojami, bet pavasarį, rudenį purvynų niekas nebijojo. Daug kur su arkliais nepravažiuojama buvo, o pėstiesiems visur keliai praeinami. Vaikai buvo taip įpratę, kad sekmadieniais patys anksčiau atsikeldavo ir, nusiprausę, švariau apsirengę, laukdavo tėvų, senelių, kad kartu į bažnyčią nueitų.
Iki 1930 metų vieni vaikai pradžios mokyklą lankė, kitų tėvai neleido. Klebonas, rengdamas vaikus pirmajai išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai, ilgai vargdavo, mat dalis jų nemokėjo skaityti. Ne kartą šis klebonas beaiškindamas nepastebėdavo, kad saulė leidžiasi, o jis dar pietų nevalgęs.
Iš kun. A.Stanulio kunigavimo metų liko tradicija atėjus į bažnyčią iki pamaldų apeiti Kryžiaus kelią. Dabar daug kur tik Gavėnios metu Kryžiaus kelias einamas, ir tik sekmadieniais. Ir sovietmečiu Aleksandravėlės parapijoje ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas šios tradicijos neužmiršo. Dabar daug kur Gavėnios metu sekmadieniais Kryžiaus kelią einant dalis žmonių iš bažnyčios išeina. Jie mano, kad svarbiausia yra šv. Mišias išklausyti, kitos maldos nebeprivalomos.
Klebonas kun. A.Stanulis mirė prieš 76 metus. Dabar kunigus P.Savicką ir A.Stanulį primena memorialinės plokštės Aleksandravėlės bažnyčioje. Jų pasėta sėkla auga, duoda vaisių. Karo audros, ilgas sovietmetis nepajėgė sunaikinti to, kas buvo sukurta.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|