|
Vagie, kepurė dega!
Vienas labiausiai pastebimų ir griežtai smerktinų moralės nuosmukio reiškinių yra vagystės. Jos ypač plačiai paplito ir įsisiūbavo sovietinės okupacijos metais. Vagių priviso be galo daug visur, kur tik buvo kaupiamos materialinės vertybės. Žmonės pirmiausia ėmė vogti dėl didelio stygiaus, o paskui ir iš įpročio. Todėl ir vagystės sąvoka pakito: daug kas, užuot sakę pavogti, ėmė vartoti švelnesnę sąvoką pasiimti. O kad ši sąvoka įgautų dar didesnį nekaltumo atspalvį, pridėdavo žodį truputį. (Nors tempdavo maišais ir veždavo sunkvežimiais.)
Žmonės vogė viską, ko jiems tąkart stigo, ir iš visur: iš kolūkių fermų, sandėlių, laukų, iš fabrikų, įstaigų, susijusių su gausesnėmis materialinėmis vertybėmis, taigi, iš visur, kur tik buvo įmanoma ką nors nugvelbti. Nesigėdijo nemačiom pasičiupti ir iš kaimyno, netgi iš geriausio draugo ar giminaičio.
Kas gi skatino žmones nusižengti septintajam Dievo įsakymui? Pradžią padarė okupacinė valdžia: nusavino žmonių užgyventą ar paveldėtą turtą (žemę, pastatus, padargus, mašinas, pinigines santaupas, įvairias brangenybes, vertingesnes dovanas
). Žmonės, vogdami, pavyzdžiui, iš kolūkio, sakydavo: man nė kiek negėda ir neįžvelgiu jokios nuodėmės. Juk iš manęs atėmė turtą, tai turiu teisę nors nežymią dalelę nors nemačiom atsiimti. Ką buvo galima tokiam žmogui atsakyti, jei jis tąkart buvo bent iš dalies teisus?
Kad ir kaip ten būtų, vagystė lieka vagyste, nors žmonės, matydami ir skaudžiai išgyvendami valdžios daromas skriaudas ne vagiant, o dar baisiau atvirai plėšikaujant, kuo kitu ir negalėjo vagystės laikyti kaip tik daliniu turto susigrąžinimu, tegu ir nelegaliai.
Priešokupaciniais laikais Lietuvoje sąžiningumas buvo gana aukšto lygio. Vagystės buvo labai retas socialinis reiškinys, griaunantis asmens garbę bei orumą. Todėl žmonės, ypač kaimuose, nerakindavo kluonų, tvartų, net ir trobų duris palikdavo nakčiai neužrakintas, kad užklydęs keleivis ar bėdos prispaustas kaimynas galėtų įeiti. Žmonės tada buvo tvirtai įsitikinę, kad ne tik jų aplinkoje, bet ir visur kitur vagių nėra, tik elgetų apstu. O jei retsykiais dingdavo kieno nors ir menkavertis daiktas, plačiai pasklisdavo žinia, kad iš kažkur atsibastė vagis. Žmonės bendromis pastangomis bandydavo išaiškinti ilgapirštį. Jeigu išaiškindavo, vagišius pakliūdavo į kaimynų surengtą teismą, nors tas pavogtas daiktas gal ir buvo menkavertis. Tada svarbu buvo ne pavogto daikto vertė, o pats vagystės faktas. Na, ir tekdavo vagišiui raudonuoti iš gėdos! Žinoma, su juo nesielgdavo kaip kažkada Švedijoje, kur vagims už smulkias vagystes nukirsdavo pirštus, o už stambias ir visą ranką. Lietuvoje buvo įsigalėjusi nuostata: jei tau ko nors labai reikia, paprašyk ir gausi. Tik nevok! Net ir smulki vagystė visam gyvenimui įspausdavo nepasitikėjimo žmogumi etiketę, ir tik išvykęs kuo toliau gyventi galėjo jos atsikratyti.
Vienas mano kaimynas parsinešė namo dviejų metrų ilgio aptrešusią lentą, padėtą prie upės skalbti. Lentos savininkas, pamatęs nedorą žmogelio poelgį, padavė jį į teismą. Vagis buvo nuteistas vienam mėnesiui arešto. Grįžęs iš įkalinimo vietos pasižadėjo daugiau nė svetimo šiaudo neimti, verčiau jį koja į šalį nuspirsiąs. Daugiau jis tikrai nedrįso vogti, tačiau aplinkinių įtarumo šešėlis visąlaik dirgino jo sąžinę.
Tik pokario ir antros bolševikinės okupacijos metais, kai viskas buvo beatodairiškai suvalstybinta, žmonių psichologija ėmė staiga keistis: jokia nuodėmė valdišką daiktą pasiglemžti, kada pati valdžia mus žiauriai apiplėšė. Tokia pasisavinimo (ne vogimo?) samprata ėmė plėstis: kas čia tokio, jei nemačiom negirdom nudžioviau kaimyno vištą ar prisikasiau iš svetimo daržo maišą bulvių. Taip pamažėl įsisiūbuota, kad graibštukai ėmė ne tik nešti, bet ir sunkvežimiais vežti į savo namus iš fermų, gamyklų, daržų, miškų
Ne paslaptis, kad kai kas (o galbūt ir dauguma) iš vagysčių įsigijo automobilius, pasistatė pilaites.
Pasikeitė žmonių požiūris į vagystės pobūdį: vogti iš pavienio žmogaus nuodėmė, o iš gamyklos, kolūkio, įstaigos ne. Jie visaliaudinį ar valstybinį turtą laikė kaip ir visų, o kartu ir niekieno. Todėl nugvelbtą vertybę ramia sąžine tempėsi namo, nejausdami jokios kaltės. Net susiformavo išimtinis požiūris, jog šiuo atveju nėra pažeidžiamas septintasis Dekalogo įstatymas - Nevok.
Ar ne laikas mokytis iš užsienio ne tik verslą tvarkyti, bet ir sąžiningai vertinti ne savo daiktą. Štai, pavyzdžiui, vienoje Londono savitarnos parduotuvėje (ten nėra jokių pardavėjų, kasininkų nei stebėtojų) lankėsi viešnia iš Kauno. Patiko jai menkavertis moteriškas dirželis. Vogčiomis įsikišusi į rankinę, praėjo pro kasos automatą neužsimokėjusi. Einant pro laukujes duris, netikėtai pasigirdo šaižus signalas: sureagavo elektronika. Akimirksniu prisistatė policija, užtiko vogtą prekę ir be ceremonijų nuvežė moteriškę į oro uostą, įsodino į lėktuvą keliauk, vagile, atgal, mums tokių viešnių nereikia.
Nėra ko stebėtis, kad vagia paprasti žmonės iš bėdos ar iš įpročio, gal ne tokiais dideliais mastais kaip sovietiniais laikais, bet vis dėlto
Ne veltui sakoma: įpratimas antras prigimimas. Tik apmaudu, kad šiandien vagiama ne iš didelės bėdos ir ne bet ką, o tūkstančiais ir netgi milijonais iš pernelyg didelio gobšumo. Ir vagia dažniausiai ne paprasti žmonės, kurių sąžinė dar budi, ne pensininkai, sunkiai suduriantys galą su galu, o kai kurie valdžios tūzai, gaunantys gan solidžius atlyginimus, stambūs verslininkai tie, kurie prisiiria prie tų tūkstančių ir milijonų. O jei stambios vagystės atskleidžiamos, jie skuba sulaužyti ir aštuntą Dievo įsakymą: Nekalbėk netiesos. Apsivogusių ir apsimelavusių rastume ir Vyriausybėje, ir Seime, jau nekalbant apie verslo magnatus, vertelgas ir aferistus.
Nesididžiuokite, ponai milijonieriai! Tauta į jus žvelgia su nepasitikėjimu. Milijonus sąžiningai užgyventi reikia ne vienerių ir ne dvejų, o mažiausiai dešimt metų. Net ir tokioje turtingoje šalyje kaip JAV, kur sąlygos praturtėti žymiai geresnės nei pas mus, milijonieriais staiga netampama. Tad tegu nesišaipo V.Uspaskichas, kad mes, lietuviai, nemokame gyventi, jei lig šiol skursta pensininkai, lekia į užsienį darbingi žmonės ieškoti pelningesnio pragyvenimo šaltinio. Ne visi, ponas Uspaskichai, gali, ne visi ir nori vogti, sukčiauti, kombinuoti. Ne visi praradę sąžinę, kad galėtų nevaržomai laužyti Dešimt Dievo įsakymų.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|