|
Kur mūsų dabarties šaknys?
Žmogaus gyvenimas, jo ateitis nuo daug ko priklauso. Medis, augantis gražioje aplinkoje, savo grožiu džiugina kiekvieną. Mūsų proseneliai, seneliai ne tik patys gražiai gyveno, bet ir jų vaikai nuo tėvų nesiskirdavo. Vaikai iš tėvų pavyzdį imdavo, šeimų skyrybos buvo retenybė.
Šeimoje kas rytas, vakaras visi melsdavosi. Kiekvienuose namuose buvo kryželis, šventų paveikslų. Svečias atėjęs kepurę nusiimdavo, katalikiškai pasisveikindavo. Kas eidamas pro šalį pamatydavo kitą dirbant, Dievo pagalbos palinkėdavo. Daugelis pro bažnyčią ar kryžių praeidamas kepurę nukeldavo ar dar maldelę sukalbėdavo. Kiekvienas, į kapines atėjęs atsiklaupęs ar stovėdamas už mirusįjį pasimeldžia, o tik tada kapą tvarko.
Dalis medžių, kurie užgožti kitų medžių, sunkiai auga, mažai saulės mato ir prastai atrodo. Taip ir mūsų jaunimas panašus į tuos vargstančius medžius. Jų tėvai nesimeldžia, į bažnyčią daugelis retai ateina. Namuose nei kryželio, nei šventų paveikslų. Sienos nukabinėtos spaudos iškarpomis, į kuriuos kartais gėda pažiūrėti. Šeimose tikėjimo meilės visai nematyti. Jaunimas daug kur kapinėse kryžius, paminklus išvarto, ten susirinkę geria, daužo butelius. Jei anksčiau parapijų salėse vykdavo bažnytinės tikinčiųjų sueigos, tai dabar dalis jų paversta šokių salėmis. Čia irgi netrūksta geriančiųjų.
Prisiminkime, kaip vaikai tėvais rūpindavosi, sekmadieniais arkliais į bažnyčią, į atlaidus veždavo. Tegu jie ne tik pasimeldžia, bet ir su pažįstamais, draugais susitinka. Dabar daugelis automobilius turi, bet tėvus retai kuris veža.
Visi gerbė ne tik tėvus, senelius, bet ir krikštatėvius. Kol jie gyvena, tol neužmiršta, kas gali, aplanko, mažų dovanėlių, malonių žodžių nepagaili, nes po tėvų juos laiko artimiausiais giminėmis.
Šiais laikais dalis vaikų ir savo tėvų nepažįsta, o ką jau sakyti apie senelius, krikštatėvius. Dažnai tėvai, seneliai pensiją gauna ir jau skaičiuoja, kiek teks vaistams, kiek kasdieniam gyvenimui palikti. O vaikai ieškodami pagirioms ko atsigaivinti, tuoj reikalautų tų kelių litų. Pensijos gavėjai ne vienas pasitenkina duona, bulvėmis, kruopomis ar blynų išsikepę. Vasarą maistą pasiskanina dar uogomis, grybais.
To dar mažai. Daugelis savo vaikus tėvams, seneliams palieka, patys išvažiuoja į kitas šalis laimės ieškoti. Su kelinta žmona ar vyru gyvendami, savo ankstesnių vaikų jau nebepažįsta. Daug tokių valstybė augina. Kaip toliau jie gyvens, ar kas pagalvoja? O kalėjimai pilni prasikaltusiųjų. Iš kalėjimo išėję, darbo negauna ir vėl tais pačiais keliais eina.
Ne visi taip gyvena. Turime gerų vaikų, jaunimo. Per visą Gavėnią Pandėlio bažnyčioje stacijas vedė jaunimas, o senesni tik pritardavo. Obelių jaunimas vyksta susipažinti į kitas parapijas. Pernai vyko į Vilnių, kur aplankė Aušros Vartus, Šv. Kazimiero bažnyčią ir kt. Vykstančiuose atlaiduose galima pamatyti daug jaunimo.
Tiesa, dabar gal sunkesnės sąlygos, nes trūksta kunigų. Jiems turėtų pagelbėti parapijų pastoracinės tarnybos, kiti aktyvūs parapijiečiai bei mokyklų mokytojai. Pirmosios nepriklausomybės laikais, be tiesioginio darbo, mokytojai daug prisidėjo prie jaunimo auklėjimo, rengė kursus, paskaitas. Dabar daug kur trūksta tokios veiklos. Stenkimės rasti tuos dorovės, tiesos, tvirto nusistatymo kelius ir jais veskime jaunimą. Pirmiausia tai privalo daryti tėvai, jaunimo auklėtojai.
Šešiolikos metų nesulaukę paaugliai jau kuria šeimas, ilgai nepagyvenę, vėl skiriasi. Reikia pradėti nuo tėvų ir tėvams su vaikais rasti bendrą kalbą. Gaila, kad šalies vadovai to nesupranta, visi ieško tik turto, garbės.
Šiais laikais malda ir susilaikymas nuo tuščių dalykų mus atves į doros kelią, čia mūsų išsigelbėjimas, vaikų, jaunimo ateities kelias.
Jonas TALUTIS
Kazliškis, Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|