|
Adelė
Visą gyvenimą skubame, bėgame, ir nebelieka laiko susimąstyti. Ir tik tada susimąstome, kai sustojame prie karsto, kuriame ilsisi nurimusi širdis, kai sudėtos rankos, kurios atliko daugybę darbų.
Adelės gyvenimas buvo vargingas ir sunkus. Graži mergina ji buvo. Bet tais laikais vien grožio neužteko. Reikėjo kraičio. O iš kur visa tai paimsi, jei gimė neturtingoje šeimoje. Kadangi buvo darbšti, darbo jai netrūkdavo. Dar kol nebuvo kolūkių, Adelė dirbo pas ūkininkus. Tarnaudama sutiko bernelį Mykolą. Bet jo tėvai ūkininkai, o Adelė samdinė, todėl Mykolo tėvai ir broliai jo pasirinkimui nepritarė. Tačiau širdžiai neįsakysi, ką mylėti. Mykolas lankėsi pas Adelę vakarais, nes ji dar tolokai tarnavo pas ūkininką. Meilei nėra ribų, ir tolimas kelias nebuvo baisus. Adelė nuo aušros iki sutemų dirbo pas ūkininką, mažai turėdama poilsio. Vieną darganotą rudens dieną, be jokių maršų ir linksmybių, juodu susituokė.
Nors ir prieštaravo Mykolo artimieji, jis Adelę parsivežė į savo tėvo namus. Kol buvo vieni nebuvo vaikelio, gyvenimas dar buvo pakenčiamas. Kai gimė sūnus Jonukas ir kiek paūgėjo, Mykolo brolio vaikai Jonuką skriausdavo, todėl Adelė dažnai nubraukdavo ašarą. O ką darysi? Gerai bent tiek, kad vyras ir sūnelis kartu.
Neilgai ta laime Adelė džiaugėsi. Vyrus pradėjo į armiją šaukti. Bet Mykolas į armiją neišėjo. Ir vieną speiguotą žiemos dieną jų sodybą apsupo enkavėdistų būrys. Mykolas pro langą šoko bėgti. Pavyko pabėgti į mišką. Stribai sudegino visus sodybos pastatus. Kur dabar prisiglausti Adelei? Kur nueidavo, geri žmonės neišvarydavo. Ji suprato, kad gali užtraukti nelaimę ją priglaudusiems žmonėms, nes jos Mykolas pas partizanus. Adelė mynė takelį į mišką, kad bent retkarčiais juodu susitiktų. Kiekvieną kartą atsisveikindami pagalvodavo, ar dar bus kitas susitikimas.
Pavasariop, kai jau miške žydėjo žibutės, nuo išdavikų kulkos krito Mykolas su draugu. Ilgai toje vietoje nuo kraujo raudonavo žemė. Adelei visai aptemo akys. Kur eiti, kur prisiglausti? Juk gyventojai patys krūpčioja nuo kiekvieno šuns amtelėjimo. Kartą Adelė laukuose aptiko nuo karo likusį apgriuvusį bunkerį. Žabais apipynusi, kai kur moliu aplipinusi, įsirengė sau būstą. Kurį laiką ten gyveno, augino sūnų. Kai sužinojo kolūkio pirmininkas, kvietė ateiti į kolūkio kontorą: Kad ir kas tu būtum, kad ir tavo vyras buvo banditas, bet tau gyventi šitaip negalima. Statybininkai surentė Adelei namelį; nors ir mažutis buvo, bet svarbiausia, kad savas stogas. Jame gyvendama, Adelė užaugino sūnų. Pati dirbo kolūkyje. Tame pačiame kolūkyje įsidarbino ir užaugęs sūnus. Vedė. Kolūkyje butą gavo. Bet Adelė pasiliko savo namelyje, kol buvo stipri, ten ir gyveno.
Pablogėjus sveikatai, sūnus parsivežė į savo namus. Ten Adelei buvo gera gyventi: sūnus geras ir marti švelni, užjaučianti. Tik per vėlai atėjo tas geras gyvenimas. Vieną vakarą, kai raudonavo saulėlydžio žaros, kai malonų kvapą skleidė balti jazminų žiedai, Adelė iškeliavo į Amžinybę. Sustingę prie jos karsto stovėjo sūnus ir marti, kurie neteko šviesos žiburėlio, neteko šilumos, prie kurios šildėsi sūnus ir marti. Ji buvo jiems geras gyvenimo pavyzdys, kelrodė žvaigždė. Adelė dideliame varge sugebėjo išauginti gerą sūnų, be tėvo, kuris žuvo už tėvynę didvyrio mirtimi.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|