Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Sportas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Išsikerojęs Viešpaties vynuogynas

Zita OSTERIENĖ

Veiverių ir Pažėrų klebonas kun. Kazimieras Skučas

Skučų giminės susitikime kun. K.Skučo tėviškėje 1991 metais

Kiekvienąsyk, aplankiusi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią Pažėruose, po šv. Mišių, krūtinėje jaučiu didžiulį pakylėjimą. Iš atminties iki šiol neišblėsta gegužės pradžioje, per Motinos dieną, pasakytas jausmingas šios bažnyčios klebono kun. Kazimiero SKUČO pamokslas apie vieną vokiečių kunigą. Šis, kad ir kur eitų, kad ir kur keliautų, su savimi nešiodavosi savo motinos išlikusį jungtuvių rūtų vainikėlį. Kai kunigas paseno ir suprato, kad bet kada gali pasišaukti Aukščiausiasis, savo artimiesiems žmonėms jis paliko laiškelį, kuriame paprašė: „Kai numirsiu, mano motinos rūtų vainikėlį įdėkite man į karstą“. Gražu ir graudu iki ašarų. „Tokią begalinę meilę ir pagarbą savo motinoms šiandien rodo retas lietuvis “, – apgailestaudamas sakė klebonas kun. K. Skučas.

Patys Dievo namai Pažėruose, statyti dar 1793 metais, o 1993-iaisiais atšventę garbingą dviejų šimtų metų jubiliejų, didingai stovi ant smėlio kalnelio. Bažnyčią iš kiekvieno šono supa šventumu alsuojantys kapeliai. Klebonas akylai sužiūri ir apeina kiekvieną – nėra apžėlusio, užmiršto.

Pasilabinę, nutarėme susėsti ramesnėje vietelėje. Klebonas pakvietė į visai šalia bažnyčios esančią vadinamąją špitolę, kur pokario laikais gyveno ir parapijiečių sielovada rūpinosi kunigai: L.Lešinskas, P.Valatka, P.Tavoraitis, L.Matiukas ir V.Tėvelis. Dabar špitolėje vieną didžiulį, erdvų kambarį klebonas kun. K.Skučas visiškai įrengė parapijiečiams šarvoti, kitą tokį pat – gedulingiems pietums rengti. Pedantiškai išblizgintoje virtuvėje pasirūpinta viskuo: dujine virykle, virtuviniais įrankiais maistui ruošti, lėkštėmis, kavos ir arbatos servizais.

„Pažėrų parapijoje prieškariu gyveno du tūkstančiai penki šimtai žmonių. Dabar jų tebegyvena tik ketvirtadalis – šeši šimtai. Kasmet Amžinybėn išlydžiu apie tris dešimtis parapijiečių. Maždaug pusė iš jų išreiškia norą savo artimuosius šarvoti šioje, jau penkiolika metų veikiančioje špitolės salytėje“, – tėviškai, su atsidavimu, kalbėjo dvasininkas. Prieš šimtą metų statytoje špitolėje klebonas kun. K. Skučas pakeitė stogo dangą, šviesiame ir erdviame prieangyje naujai išklojo grindis. Ūkiškas klebonas artimiausiu metu dar turi planų: antrajame špitolės aukšte įrengti poilsio kambarį parapijiečiams.

72-ejų metų klebonas kun. K.Skučas, kitąmet pažymėsiantis sielovadinio darbo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje 20-metį, mielai sutiko pasidalyti savo išgyvenimais su „XXI amžiaus“ skaitytojais.

* * *

Derinant su Jumis, gerbiamas klebone, susitikimo laiką, žinojau, kad Jūsų sielovadinis darbas suplanuotas minučių tikslumu. Kas Jums atrodo svarbiausia dviejų parapijų – Pažėrų ir Veiverių – dvasininko darbe?

Nuo Pažėrų iki Veiverių – tik penki kilometrai, todėl nesunkiai suspėju atlikti man Dievo pavestą tarnystę. Būsiu atviras: abiejose parapijose jaučiamas tam tikras sąstingis. Žmonės gerumo turi, todėl viliuosi, kad per jaunimą pavyks išjudinti abi parapijas. Labai norėčiau, kad sekmadieniais žmonės aktyviau dalyvautų šv. Mišiose, atsivestų mažuosius, tėveliai skatintų paauglius eiti į bažnyčią pasimelsti, o ne smaksoti prie televizoriaus ar apsikabinus kompiuterį nežinia, ką veikti. Tik malda ir tikėjimas gali pakeisti žmogų ir pakelti tautą. Neseniai bažnyčioje per pamokslą priminiau parapijiečiams vieną rugpjūčio 6-ąją, kai prieš daugelį metų amerikiečiai numetė atomines bombas ant Japonijos miestų – Hirosimos ir Nagasakio. Jei žmonės nepamestų tikėjimo, nebūtų nei karų, nei žudynių. Tereikia laikytis Dešimt Dievo įsakymų, ir blogis išnyks.

Vaikai šiais laikais įgavę per dideles teises. Kartą teko ilgiau palūkuriuoti Kauno rajono savivaldybės koridoriuje. Atkreipiau dėmesį į daugybę plakatų apie vaikų teises. Bet nemačiau nė vieno, kuriame būtų minimos vaikų pareigos. Pareigos savo tėvams, savo kraštui, pasauliui, taikai, galų gale sau pačiam.

Svarbiausias mano uždavinys ir pareiga – teikti sakramentus ir išaiškinti jų svarbą. Kiekvienam parapijiečiui patariu stiprybės semtis maldoje.

Esate garbaus amžiaus sielų ganytojas. „XXI amžiaus“ skaitytojams būtų įdomų išgirsti, iš kur esate kilęs, kokia aplinka ir įvykiai žadino pašaukimą tarnauti Dievui? Kokiose parapijose teko atlikti Dievo pašauktą tarnystę?

Gimiau 1934 m. balandžio 10 d. mažame Barauskinės kaimelyje, iš visų pusių apsuptame miškų, Prienų rajone, septyni kilometrai nuo Veiverių. Tėvai – Juozas ir Marija buvo nepaprastai pamaldūs. Įsiminė toks dalykas: nors mano tėtė buvo silpnų kojų, be lazdelės neidavo nė žingsnio, bet per Didžiąją savaitę dukart per dieną – ryte ir vakare – sukardavo po septynis kilometrus iki Veiverių bažnyčios. Tokia pat dvasia tėvai auklėjo ir mus, šešis vaikus. (Septinta mergaitė mirė dar visai mažutė.) Vaikams paūgėjus, tėvai nupirko žemės gabalą ir pradėjo kurtis arčiau Veiverių. Taip jie mums davė galimybę mokytis ir dar uoliau lankyti bažnyčią.

Mokslą išėjau Veiverių gimnazijoje. Nepaprastai dvasingą, mylimą ir gerbiamą klasės auklėtoją išvežė į Sibirą. Kurį laiką su ja susirašinėjau laiškais. Dėl to ne kartą buvau kviečiamas į saugumą pasiaiškinti ir apkaltintas karinės propagandos skleidimu svetimos respublikos teritorijoje. Dar besimokant gimnazijoje vienas klasės komjaunuolis pasiūlė stoti į komjaunimą. Aš jam tada atšoviau: „Greičiau saulė tekės Vakaruose, nei aš rašysiuos į komjaunimą“. Paskui supratau, kad jis yra išdavikas ir mane įskundė saugumui.

Vėliau buvau pašauktas į kariuomenę trejiems metams Tolimuosiuose Rytuose. Lietuva liko už dešimties su puse tūkstančio kilometrų.

Sugrįžau, iškart ėjau mokytis šaltkalvio amato, kurį laiką dirbau kalviu Kaune. Dienomis dirbdamas, nuėjau mokytis į Kauno politechnikos instituto Vakarinį skyrių. Pora kursų dar baigiau, bet niekada nedavė ramybės mintis išvien tarnauti Dievui. Daug bendravau su savo pusbroliu kunigu Gintautu Skuču, gyvenusiu ir dirbusiu Šlienavoje, Kauno pašonėje. Nors laisvo laiko abu nedaug teturėjome, bet prašnekėdavome pusę nakties apie tai, kaip sužadinti lietuvio dvasią tikėjimui, netgi turėjome planų pasikviesti misionierių iš užsienio, kad padėtų skleisti Dievo žodį. Taip visgi įstojau į kunigų seminariją. Saugumas manęs, žinoma, nepamiršo, turėjau kiekvienais metais ten eit registruotis.

1965 metais pabaigiau kunigų seminariją. Visur mane kaišiojo į visokias parapijas ir tik iš šešto karto patvirtino ir paskyrė į Kėdainius. Ten tuo metu dirbo kulto reikalų ministras saugumietis Rugienius. Kėdainiuose du trečdaliai parapijiečių kalbėjo lenkiškai, todėl pati parapija man buvo nelabai miela. Bet kolektyvas, ypač prelatas Kleopas Jakaitis, mane priėmė šiltai ir ten pradirbau trejetą metų. Vėliau iš Kėdainių Šv. Jurgio parapijos buvau paskirtas į savo gimtąjį kraštą – Prienų rajoną. Kristaus Karaliaus bažnyčioje triūsiau pora metų. Po to devynis mėnesius darbavausi Angelų sargų parapijoje Alytuje. Čia būčiau likęs ilgesniam laikui, bet Sangrūdoj, Marijampolės rajone, visai arti pasienio su Lenkija, sudegė bažnyčia. Todėl vyskupas mane, kaip nusimanantį apie ūkiškus reikalus, ir paskyrė į šią Šv. Teresėlės parapiją. Atėjęs čia kelti žmonių tikėjimo dvasios suprojektavau ir pastačiau naujus Dievo namus, pamačiau, kokios gražios ir gajos lietuviškos tradicijos šiame krašte. Įsiminė sekmadieniai, kai šv. Komunijos išdalydavau šimtams parapijiečių. Aš tai vadinu stebuklu. Čia dirbdamas išugdžiau ir paruošiau šešis kunigus. Keli iš jų dabar yra dekanai: Raseinių – Juozas Kaknevičius, Aleksoto – Deimantas Brogys.

Iš Sangrūdos išėjau, galima sakyti, savo noru. Mat Veiveriuose dirbęs kunigas gulėjo paralyžiuotas ir nebuvo jokių vilčių, kad pasveiks. Todėl vyskupas Liudvikas Povilonis man pasiūlė keltis į Veiverius. Sako, kad pranašu savam krašte nebūsi, tačiau likau čia ir iki šios dienos uoliai darbuojuosi perduodamas žmonėms autentišką Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą.

Prieš mane kunigas Dumbliauskas aptarnavo Pažėrų parapiją. Jis važinėdavo iš Tabariškių ir man nuolat užsimindavo, kad reikėtų iš jo perimti šią parapiją, nes man arčiau ir patogiau ją pasiekti. Ir kai vyskupas Juozas Žemaitis man, be Veiverių Šv. Liudviko parapijos, paskyrė dar ir šią, Švč. Jėzaus Širdies Pažėruose, mielai sutikau. Tai retas atvejis, kai vienas dvasininkas aptarnauja dvi parapijas. Pažėrų istorija mena, kad taip ilgai čia dirbusių kunigų nėra buvę.

Dar įdomiau, kad viena greta kitos Pažėrus puošia dvi bažnyčios. Didžiulę raudonų plytų antrąją pastatė iš Pažėrų kilęs ir ilgą laiką Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje klebonavęs šviesaus atminimo dvasininkas mons. Andrius Gustaitis.

Svarbiausia šioje parapijoje yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų diena – Žolinė. Papasakokite apie Jūsų, gerbiamas klebone, iniciatyva kasmet rengiamus Didžiuosius Žolinės atlaidus Pažėrų bažnyčioje.

Šią dieną priskiriu rudens šventei. Rugpjūčio 15-ąją į bažnyčią dauguma atsineša šventinti žolynus, puokšteles, suskintas iš darželio gėlių, prideda ir miežių, avižų varpų, rugių. Į Žolinės atlaidus susirenka daugybė parapijiečių ir gyvenančių svetur, bet kilusių iš Pažėrų. Gausiai dalyvauja šv. Mišiose, lanko ir gražina artimųjų kapus. Po atlaidų žmonės būriuojasi klebonijoje, o kartais ir lauke, prie agapės vaišėmis nukrautų stalų. Nuolatiniai bažnyčios choristai ir jau dešimtį metų vargonuojanti Loreta Vaičienė džiaugiasi tokia tradicija, kai parapijiečiai gali šalia savęs pasisodinti mane ir pabendrauti kitoj aplinkoj. Kasmet matau, kad žmonės Žolinės atlaidų laukia kaip didžiausios šventės.

Ar ištikimi Santuokos sakramentui jaunieji parapijiečiai? Kaip tėvai skatina savo atžalas tikėjimui ir padeda rengtis Pirmajai Komunijai?

Kiekviena priesaika yra labai šventas dalykas, tuo labiau – Santuokos. Kartais labai keista matyti jaunuosius tariant priesaikos žodžius. Jaunasis prisiekia pirmas ir netikėtai truputį suklysta. Jaunoji netveria iš juoko, net suprunkščia. Tada pagalvoju: iš šitų dviejų jaunų žmonių tvirtos šeimos jau nebus. Ir tikrai, po kurio laiko mano spėjimas pasitvirtina.

Mažas vaikų gimstamumas taip pat nedžiugina. Pirmosios Komunijos vaikai rengiami Pažėrų pradinėje mokykloje, o prasidėjus vasaros atostogoms, kiekvieną birželio vakarą jaunieji maldininkai būriuojasi prie bažnyčios, kur mes toliau gilinamės į tikėjimo tiesas. Ir tik visiškai išsiaiškinę Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą, vaikai prieina prie Pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos. Džiugu, kad dauguma moksleivių lanko tikybos pamokas mokykloje. Kartais jaučiu, kad jiems namuose su tėvais trūksta bendros maldos.

Su aiškiai juntama rimtimi ir dideliu nekantrumu kiekvienas Jūsų parapijietis laukia didžiausių švenčių – Kalėdų, kuomet Jūs, gerbiamas klebone, pasibeldžiate į kiekvienos šeimos duris, palaiminate namus, apdalijate visus šventaisiais paveikslėliais, o mažuosius – saldainiais.

Nuo pat mano klebonavimo pradžios Pažėrų parapijoje šeimas pasiekdavau per gruodžio pusnynus sėdėdamas savo sumeistruotoje brikelėje, vadeliodamas du išdabintus ir skambaliukais papuoštus žirgelius. Senoviškai. Matau, kad tėvai su savo vaikais manęs laukia, išpuošę namų kampus, maloniai bendrauja, šnekučiuojamės namų aplinkoj. Deja, pasitaiko ir tokių, kurie man durų neatveria arba pasako, kad su Bažnyčia nenori turėti nieko bendra.

Po kiekvieno kalėdojimo širdyje jaučiu didžiulį pakylėjimą. Sutikę vaikai jau mane pažįsta, sveikinasi.

Parapijiečiams nuolat primenu aktyviau skaityti ir prenumeruoti „XXI amžių“, kitą katalikišką spaudą, o geriau atsisakyti kokio nors sensacijų ir gandų besivaikančio laikraščio.

Dėkoju už malonų ir šiltą pokalbį. Telaimina Dievas Jūsų daromus darbus šiose dviejose parapijose. Stiprios sveikatos ir kaitrios ugnies darbuojantis Viešpaties vynuogyne.

Pažėrai, Kauno rajonas

© 2006 „XXI amžius“