Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Sportas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ugnies nutraukimas ar atokvėpis?

Libanas kreipsis į tarptautines teismines institucijas ir pareikalaus iš Izraelio kompensacijos už padarytą žalą valstybei, kurioje sugriauta per 60 tiltų, daugiau kaip 40 autostradų ir šimtai namų

Libanietis, per Izraelio bombardavimą netekęs namų ir šešiolikos artimųjų Reuters ir AFP nuotraukos

Po daugiau kaip mėnesį trunkančio Izraelio ir „Hisbollah“ ginkluoto konflikto, nusinešančio vis daugiau žmonių gyvybių iš abiejų pusių, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba po ilgų ir dramatiškų užkulisinių derybų pagaliau priėmė revoliuciją, raginančią abi konflikto puses nutraukti ugnį. Taip pat Izraelis raginamas išvesti savo kariuomenę iš Libano. Paradoksas, bet jau kitos dienos rytą Izraelis pradėjo naują plataus masto karinę operaciją Libane, kuri, turėjo užsitęsti net keletą savaičių. Bent jau tokia buvo Izraelio kariškių nuomonė. Nors visos penkiolika JT Saugumo Tarybos narių vienbalsiai priėmė rezoliuciją dėl ugnies nutraukimo, nemažai ST narių labai abejoja, ar kariaujančios šalys kreips į ją dėmesio. Šį kartą rezoliucijos projektą labai ilgai rengė ir derino nuolatinių ST narių – JAV ir Prancūzijos diplomatai. JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Džonas Boltonas ir jo kolega iš Prancūzijos Žanas Markas de la Soblijenas kiekvieną rezoliucijos sakinį derino iki išnaktų. Rezoliucijoje raginama ne tik nutraukti ugnį, bet ir išvesti Izraelio armiją iš Pietų Libano, kurį dabar kontroliuoja „Hisbollah“, o tada ten dislokuoti Libano armijos dalinius. Taip pat stiprinti JT taikdarių laikinąsias pajėgas bei jas papildyti 15 tūkst. Prancūzijos ir kitų valstybių karių. Tokios JT pajėgos, nors ir žymiai mažesnės, Pietų Libane buvo ir iki konflikto pradžios, bet jos buvo bejėgės ir nieko nedarė, kai „Hisbollah“ grupuotei plaukė iš Irano ir Airijos tūkstančiai raketų, daugiausia sovietinės ir rusiškos gamybos „Katiušų“, „Grad“, taip pat prieštankinių raketų bei kitų ginklų.

Kol kas su įvairiomis išlygomis su JT rezoliucija sutiko ir Izraelis bei Libanas. Kai dėl „Hisbollah“, tai šio judėjimo pozicija visiškai neaiški. Visai nesvarbu, kad „Hisbollah“ atstovų yra Libano vyriausybėje. „Hisbollah“ smogikai pajuto savo jėgą ir kasdien buvo nukaunama vis daugiau Izraelio kareivių, rusiškomis prieštankinėmis raketomis naikino tankus ir net sraigtasparnius. Tokių nuostolių Izraelio armija niekada neturėjo nė per vieną karą su arabais nuo pat 1967 metų. Todėl iš pradžių didžioji dauguma Izraelio gyventojų besąlygiškai rėmė pradėtą ataką prieš „Hisbollah“, užtat dabar visuomenės nuomonė pastebimai keičiasi. Vis daugiau kritikos susilaukia naujasis Izraelio premjeras Ehudas Olmertas, kuris esą nė iš tolo neprilygsta savo strateginiu mąstymu bei sugebėjimais buvusiam premjerui, talentingam kariškiui Arieliui Šaronui.

Na, o pagrindinis „Hisbollah“ rėmėjas Irano prezidentas Machmudas Achmadinežadas vos ne kasdien skelbia karingus pareiškimus. „Sionistai, užpuolę Libaną, priėmė blogiausią savo sprendimą ir tuo pačiu atvėrė kelią Izraelio žlugimui“, – pareiškė Irano prezidentas. Jis taip pat paragino visas musulmoniškas valstybes priešintis Izraelio agresijai.

Akivaizdu, kad ne tik Izraelis, bet ir visa tarptautinė bendruomenė susidūrė su labai rimta problema. Tuo labiau kad „Hisbollah“, ką pripažįsta ir Izraelis, turi mažiausiai 255 reaktyvinių raketų paleidimo kompleksus, taip pat tolimosios ugnies raketų paleidimo rusiškas ir Irano gamybos sistemas. Net jeigu JT Saugumo Tarybos rezoliucija būtų ir įgyvendinta, mažai kas tiki, kad padėtis Artimuosiuose Rytuose pagerės. Tuo labiau jog Libano premjeras Fuadas Sinjora pareiškė, kad Beirutas kreipsis į tarptautines teismines institucijas ir pareikalaus iš Izraelio kompensacijos už padarytą žalą Libanui. „Kalbu apie milijardines sumas, tačiau galutinė ieškinio suma bus paskelbta tiktai Izraelio armijai pasitraukus iš Pietų Libano ir suskaičiavus visus nuostolius“, – pareiškė Libano premjeras. Per Izraelio aviacijos antskrydžius nutraukė savo darbą Beiruto tarptautinis oro uostas, sugriauta per 60 tiltų ir daugiau kaip 40 autostradų. Libano turizmo verslas prarado jau daugiau kaip 1,5 mlrd. dolerių. Savo ruožtu grupė Izraelio advokatų rengia reikalavimą dėl kompensacijos, kurią turi sumokėti Libano vyriausybė.

Kol Maskvoje svarstoma, ar verta pasiųsti savo karius į JT taikdarių pajėgas Libane, emigrantai iš Rusijos ir kitų NVS šalių pasirengę kautis su „Hisbollah“ ir kitais Izraelio priešais. Mat prieš keletą metų Izraelyje iš buvusių sovietinės ir Rusijos armijos karininkų, įgijusių didelę patirtį specialiuosiuose daliniuose Afganistane ir Čečėnijoje, jų iniciatyva sukurtas „Alijos“ batalionas. Jame susibūrė 400 profesionalų specialiųjų operacijų karininkų. Daugelis jų – ne žydai, o atvykę į Izraelį vedę žmonas žydes ar turėję giminių Izraelyje. Todėl, anot vieno Tel Avivo laikraščio, jie ir nusprendė imtis to, ką geriausiai moka. O savo „gabumus“ gana neblogai pademonstravo nesenuose įvykiuose Gazos ruože, kai sėkmingai susidorojo su palestiniečių snaiperiais.

Prasidėjus tikram karui su „Hisbollah“ Libane, „Alijos“ bataliono vadas Romanas Ratneris pasiūlė savo paslaugas. Jis teigė: „Mes galime rimtai padėti ne tik naikinant „Hisbollah“ smogikus, šaudančius į Izraelio tankus, bet ir likviduojant smogikų snaiperius. Bet kokiu atveju trisdešimtmečiai ir vyresni vyrai, turintys didelę patirtį, kur kas geriau tvardo savo nervus, yra šaltakraujiškesni nei aštuoniolikmečiai naujokai“. Tačiau, kaip praneša Izraelio žiniasklaida, armijos vadovybė kol kas neskuba pasinaudoti buvusių Rusijos specialiųjų dalinių karininkų iš „Alijos“ bataliono paslaugomis. Baiminamasi, kad šie „samdiniai“ iš Rusijos, anot vieno žydų žurnalisto, dalyvavę įvairiose baudžiamosiose įvairiausių specialiųjų dalinių „Alfų“ ir „Vimpelų“ operacijose, gali tapti nekontroliuojami ir pridaryti bėdų“.

Kad ir kaip ten būtų, nepaisant JT Saugumo Tarybos rezoliucijos, padėtis Artimuosiuose Rytuose vis labiau atsiduria aklavietėje. Tuo labiau jog akivaizdžiai ryškėja, kad niekas pernelyg nesiveržia siųsti taikdarių pajėgų į šį verdantį katilą. Skelbiama, kad tų pajėgų pagrindą sudarys Prancūzijos ir Italijos kariai. Taip pat Libanas žada įvesti 15 tūkst. savo karių į Pietų Libaną. Bet Libano vyriausybė jau iš anksto pareiškė, kad jo armija nesiims jokių veiksmų nuginkluojant „Hisbollah“ pajėgas, ir pareikalavo, kad ir tarptautinės pajėgos to nedarytų. Todėl ir kyla klausimas – kam tada tos pajėgos reikalingos? Be to, JT Saugumo Taryba dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose jau buvo priėmusios kelias dešimtis panašių rezoliucijų, kurios liko tiktai popieriuje. Taip gali atsitikti ir šį kartą. Ir visai nesvarbu, kad ugnies nutraukimui nuo rugpjūčio 14 dienos 5 val. ryto Grinvičo laiku (8 val. Lietuvos laiku) pritarė Izraelio ir Libano vyriausybės. Be to, tikėti „Hisbollah“ pažadais nėra jokios prasmės. Tokios organizacijos niekada nesilaikė jokių susitarimų, tuo labiau duoto žodžio.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šioje suirutėje stengiasi išlošti Rusija. Pirmiausia, skirtingai nei daugelis šalių, Maskva nelaiko „Hisbollah“ teroristine organizacija. Kaip ir Palestiną dabar valdanti „Hamas“. Rusija ne tik ginkluoja „Hisbollah“ rėmėją Siriją, bet ir pajungė ją savo politiniams tikslams. Todėl Saugumo Tarybos rezoliucija dar nieko nereiškia, pirmiausia todėl, kad Rusija, kaip nuolatinė ST narė, slapta ir atvirai palaiko vieną konflikto pusę.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“