Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Prašykit Dievą tikėjimo malonės ir išminties“

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Teresė Stefanija Sinkevičiūtė jaunystėje

Teresė Stefanija Sinkevičiūtė- Skardinskienė su sūnumi

Rugsėjo 13 dieną, eidama 104-uosius metus, mirė seniausia Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino sesuo Teresė Stefanija Sinkevičiūtė-Skardinskienė (1902-2006). Šios pamaldžios moters, taurios motinos, močiutės ir promočiutės gyvenime netrūko kančios, kurią pakelti padėjo sekimas šv. Pranciškumi, begalinis atsidavimas Kristui, pasikliovimas Dievo Motinos globa. Stabtelėkime ties kai kuriais jos gyvenimo momentais, sielos akimis pažvelkime į ją, kantriai nešusią nelengvo gyvenimo kryžių. Juk tvirtos asmenybės mus pamoko, paguodžia, padrąsina, suteikia jėgų nesuklupti, su gerumu ir meile ištesėti iki galo.

Stefanija gimė 1902 m. gruodžio 31 d. Zarasų krašte, Samavų kaime, esančiame prie gražaus Samavų ežero. Ji – antrasis Marijos Aleknaitės-Sinkevičienės ir Juozo Sinkevičiaus katalikiškos, dainingos šeimos vaikas. Jau augo metais vyresnis Juozukas. Pirmoji šeimos nelaimė – tėvas paimamas į caro kariuomenę, motina lieka su dviem mažais vaikais, laukdamasi trečiojo kūdikio. Tėvas žuvo paskutiniąją rusų ir japonų karo dieną, taip ir neišvydęs savo jauniausiojo sūnelio Vladuko. Likusi našlė su trimis vaikais šio smūgio neatlaikė, mirė praėjus dviem savaitėms po vyro netekties. Po pusmečio mirė Vladukas. Visiškus našlaičius Juozuką ir Stefutę globoti ėmėsi seneliai Ona ir Karolis Aleknos.

Vėliau Stefutę ėmė globoti močiutės sesuo Elžbieta ir jos vyras Jurgis Biveinis, Mogiliovo gubernijoje turėję dvarą. Po poros metų naujieji globėjai mergaitę atidavė į Centrinį lenkų dvarininkų vaikų našlaičių pensionatą, esantį Gorodoko miestelyje, Vitebsko gubernijoje. Iki pat senatvės Stefanija geru žodžiu minėdavo šios įstaigos našlaičių globai atsidavusius auklėtojus ir mokytojus, labai tikinčius žmones. Auklėtoja Barcikovska kasmet pėsčiomis leisdavosi į maldingą kelionę pasimelsti prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Pensione Stefutė gavo tvirtus krikščioniškos pasaulėžiūros pamatus, kurių nepajėgė išklibinti jokios gyvenimo negandos.

Kilus 1917 metų revoliucijai, bolševikai išdraskė pensionatą, suėmė darbuotojus, kurie dar suspėjo savo auklėtiniams patarti slėptis pas gimines. Stefutė grįžo pas Jurgį ir Elžbietą Biveinius į Mogiliovo guberniją. Po pusmečio globėjai nutarė važiuoti į Lietuvą. Apsistojo Samavų kaime. Tačiau ir tėvynėje tuo metu būta daug sumaišties. Piktžolėmis apaugusi dirvonavo neapsėta žemė. Gelbėdamiesi nuo bado, jie laukuose rinkdavo sušalusias bulves ir javų varpas. Paskui sugalvojo pėsčiomis keliauti į Daugpilį. Ten prisipirkdavo daiktų, daugiausia arklių pakinktų, ir nešdavo į Užpalius, kur mainydavo į grūdus. Kartą Stefutei pasisekė mainais gauti maišelį su 15 kg grūdų. Tą maišelį neapsižiūrėjusi padėjo į svetimo žmogaus vežimą. Paskui patraukė mišku. Staiga pastebėjo, kad maišelio nebėra. Tada bėgo ieškoti, nepaisydama, kad šaudė sienos sargybiniai. Laimė, maišelį surado, o kulkos nepataikė. Tie grūdai gelbėjo nuo bado.

Paskui Stefutę į savo šeimą pasikvietė Kaune gyvenęs giminaitis, Lietuvos karininkas majoras Jonas Biveinis. Ji padėjo šeimininkauti pakaunės dvare esančiame jo ūkyje, augino šeimininkų sūnelį Algirdą.

Stefutės svajonė buvo tapti vienuole. Ji kasdien bėgdavo melstis į Kauno Šv. Gertrūdos bažnytėlę. Ši šventovė jai buvo tapusi antraisiais namais. Čia visada rasdavo paguodą ir nusiraminimą. Tačiau savo gyvenimo kelyje sutiko Leoną Skardinską (1892-1973), dešimt metų už save vyresnį karo mediką, tuomet dirbusį Valstybiniame centriniame archyve bei Greitosios pagalbos tarnyboje. Jis buvo kilęs nuo Zarasų, iš gausios, šviesios, religingos Juozapo Skardinsko (1836-1930) ir Justinos Chščenavičiūtės Skardinskienės (1872-1940) šeimos. 1935 metais jiedu susituokė. Stefanijos gyvenimas kiek pasikeitė. Ji atsidavė šeimai. 1938 metais gimė sūnus Liudvikas Antanas, 1941 metais – sūnus Juozas. Tačiau šeimos rūpesčiai nenuslopino jos noro tapti vienuole. 1936 metų vasarį ji padarė pirmuosius Pasauliečių pranciškonų ordino įžadus, po metų – amžinuosius, gavo sesers Teresės vardą.

1941 m. birželio 14 d. bolševikai suėmė tėviškėje ūkininkavusį Leono brolį agronomą, Antalieptės viršaitį Antaną Skardinską (1897-1942) ir pasmerkė Sibiro lagerio kančioms ir mirčiai. Be priežiūros liko didelis ūkis ir nemažai miško. Leonas su šeima grįžo į tėviškę ir ūkininkavo bandydamas išsaugoti tėvų ūkį. 1947 metais bolševikai areštavo Leoną. Niekas nežinojo, kur jis kankinamas. Stefanijos pečius užgulė nauji kryželiai: metus užsitęsusios vyro paieškos po visus kalėjimus, ūkio priežiūra, du vaikai. Tačiau to negana. Vieną naktį atbėgo seniūno mergytė ir pranešė baisią žinią: „Šiandien jus išveš“. Moteris pasiėmė vaikus, dokumentus ir Švč. Jėzaus Širdies paveikslą. Švintant bėgdama į mišką pamatė stribus ir apsuptą sodybą. Prasidėjo tremtis Lietuvoje: nuolatinis bėgiojimas iš vietos į vietą, gyvenimas iš gerų žmonių malonės, pastangos žūtbūt sudaryti maisto siuntinėlį Lukiškėse kalinčiam vyrui. Ne kartą teko eiti žiemą basai, nes neturėjo už ką nusipirkti apavo.

Pagaliau vyrą iš kalėjimo paleido. Gerų kolegų medikų – uteniškio gydytojo Buidovo ir gydytojos Apeikytės iš Molėtų – dėka jis pradėjo dirbti Molėtų rajono Videniškių ambulatorijos ir vaistinės punkto vedėju. Prisimena sūnus Liudvikas Antanas: „Kai mes su mama ir broliu pasiekėme Videniškes, buvo jau naktis. Tėvas tarsi atsiprašydamas pasakė, kad nėra ko valgyti. Tik dešimt kiaušinių kažkas buvo atnešęs“. Tačiau ne materialūs dalykai svarbiausia. Stefanijai, kuri tapo gailestingąja medicinos seserimi toje ambulatorijoje, prasidėjo naujos nerimo dienos ir naktys. Dažnai prie jų namų sustodavo arkliu pakinkytas vežimas ir L.Skardinską išveždavo pas ligonį. Kartais jis negrįždavo po dvi paras. Ji gerai žinojo: vyras bunkeryje teikia medicininę pagalbą sužeistiems partizanams. Ar dar sugrįš? Ačiū Dievui, grįždavo.

Stefanija ir Leonas Skardinskai tvirtai apsisprendė, kad ir kas atsitiktų, neatiduoti vaikų sielų piktosios dvasios galiai. Sovietmečiu jie visi keturi per visą miestelį nesislapstydami eidavo į bažnyčią, abu sūnūs nebuvo nei pionieriai, nei komjaunuoliai.Tai nemažai kainavo ir tėvams, ir vaikams. Vaikus uždarydavo mokykloje, užrakindavo duris ir grasindavo išleisią tik tada, kai pasirašys užpildytą komjaunuolio anketą. Tėvams sakydavo: „Jeigu jūsų vaikai įstos į komjaunimą, tai ir viso miestelio vaikai taps komjaunuoliais“. Skardinskų ryžto niekas neįveikė. Šiandien sūnus Liudvikas Antanas Skardinskas – Pasauliečių pranciškonų ordino brolis Kazimieras, Stefanijos vaikaitė, dirbanti gydytoja, irgi rengiasi tapti pasauliete pranciškone.

1963 metais L.Skardinską ištiko insultas. Po šios sunkios ligos sveikata neatsistatė. Metus Stefanija jį slaugė Videniškėse. Paskui jiedu persikėlė į Vilnių, kur gyveno sūnūs. Dar dešimt metų ji slaugė vyrą.

S.Skardinskienė padėjo auginti vaikaičius, daug meldėsi. Ji labai pamėgo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Joje daugel metų pati mieliausia vieta jai buvo priešais Sopulingosios Dievo Motinos altorių. 1999 metais Stefaniją liga prikaustė prie lovos. Gulėdama ligos patale, ji kiekvienos dienos kančią įprasmindavo aukodama už artimuosius, giminaičius, bičiulius. Ji žinojo kančios ir maldos reikšmę. Vaikams yra sakiusi: „Saliamonas išties buvo protingas žmogus. Kai Dievas jam siūlė prašyti ko tik nori, jis paprašė išminties. Aš jaunystėje meldžiausi ir prašiau ilgo gyvenimo. Dievas mano prašymą išpildė su kaupu. Davė man tiek gyvenimo, kad nebežinau nė kur jį dėti. Pragyvenusi ilgą gyvenimą supratau, kad svarbiausia yra tikėjimas ir išmintis. Prašykite Dievo ne ilgo amžiaus, bet svarbiausia – tikėjimo malonės ir išminties“.

Dievas ją apdovanojo ir ilgu amžiumi, ir didele išmintimi, kurią mielai dalijo kitiems. Iki šiol rasime ne vieną giminaitį, kuris tebesidžiaugia jos duotais patarimais, tebejaučia jos palaiminimus.

S.Skardinskienė visą gyvenimą negalėjo pakęsti apkalbų, jos akivaizdoje niekas to ir nedrįsdavo daryti. Jos nuomone, teisti žmogų gali tik Dievas. Ji niekada nesiskundė likimu ir gyvenimu, buvo „visada džiaugsminga ir maloniai besišypsanti“, kaip rašoma vyskupo Ježio Mazuro (Lenkija) užuojautos laiške.

Visą gyvenimą ji visiškai pasitikėjo Dievu ir Dievo Motinos Švč. Marijos globa. Senatvėje, kai neteko regėjimo ir gydytojai bei artimieji siūlė operaciją, ji jos atsisakė sakydama: „Kuo aš geresnė už šv. Pranciškų. Juk jis mirė apakęs. Tebus taip, kaip Dievas davė“.

Švenčiant šimto metų sukaktį, S.Skardinskienę sveikino daug žmonių. Tačiau bene mieliausias – Pasauliečių pranciškonų ordino sveikinimas, kuriame rašoma: „Nuoširdžiai meldžiame Jums Dievo palaimos ir sveikatos“. Sveikinimą pasirašė generalinė ministrė s. Enkarnaciona Del Pozo, OFS, iš Romos ir nacionalinis ministras br. Nerijus Čapas, OFS, iš Kauno.

S.Skardinskienės paskutiniuosius gyvenimo metus lengvino sūnų Antano Liudviko ir Juozo bei marčių nuoširdi globa ir meilė. Už velionę šv. Mišios buvo aukojamos Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo, Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) ir Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčiose. Už ją taip pat meldėsi Elko vyskupas J.Mazuras ir misionierius kun. Juzefas Žmijevskis (Lenkija), gerai pažinoję velionę. Ji palaidota rugsėjo 15-ąją, Švč. M. Marijos Sopulingosios dieną, Antalieptės kapinėse šalia vyro Leono.

Toks pamokantis ir visus kenčiančius paguodžiantis Pasauliečių pranciškonų ordino sesers Teresės Stefanijos Skardinskienės gyvenimo kelias. Amžiną jai atilsį duok, Viešpatie.

© 2006 „XXI amžius“