Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Yra toks Klebonų kaimas

Bronius VERTELKA

Išlikęs kryžius Klebonų
kaimo kapinaitėse

Alfonsas Klebonas laiko buvusio
gimtojo kaimo plano kopiją

 

Klebonas – gana populiari pavardė. Pagal telefonų knygą vien Panevėžio savivaldybėje ją turi keliolika žmonių. Ankstyvą rytą man naujausią spaudą atneša Klebonas. Žmogus tokia pavarde sėkmingai ūkininkauja Daujėnuose. Pažinojau Kleboną vairuotoją, kuris dar sovietiniais metais daiktinėje-piniginėje loterijoje laimėjo „Volgą“.

Panevėžio rajone, netoli Vadoklių miestelio, yra Klebonų kaimas. Jo pavadinimas giliai įstrigo mano atmintyje dar nuo mažų dienų. Mama, kilusi iš Vadoklių krašto, pasakodavo, jog į gimtinę eidama pėsčiomis pailsėti prisėsdavo prie Klebonų kaimo tuopos. Šis kaimas dabar yra Vadoklių seniūnijoje, bet priklauso Ramygalos parapijai. Sužinoti jo pavadinimo kilmės nepavyko. Seniūnijos kaimų istorijas užrašinėjanti Vadoklių bibliotekininkė Joana Burokienė teigė, jog tokių duomenų apie Klebonus neturi. Nesisekė ir man ką rimtesnio sužinoti apie šį kaimą. Iš senojo kaimo belikusios pora sodybų. Į vieną jų prisibelsti nepavyko, nes ten gyvenanti senutė svetimų neįsileidžia. Kitoje sodyboje įsikūrė iš svetur atvykę žmonės.

Bandžiau laimę sodybose Klebonų gyvenvietėje, prie žvyrkelio. Viena moteris, vietinė, net išsigando išgirdusi, kad jos pavardė bus minima laikraštyje. Tuoj apsimetė turinti neatidėliotinų reikalų. Pasibeldęs į Juliaus Klebono namus buvau suprastas. Berniukas pakvietė tėvą. „Ko man bijoti? Jeigu kas norės įeiti, ir pro meškos sargybą praeis“, – juokavo vyras. Mums susėdus jis ėmė pasakoti apie savo gyvenimą. Jau surinko ir pristatė dokumentus pensijai gauti. Duoną ir druską nusipirkdavo iš invalido pensijos. Vibracinę ligą įsigijo dirbdamas traktorininku. Juo po laukus apie 40 metų kratėsi. O pirmiau pradėjo dirbti prikabinėtoju.

Nesiskundė žmogus ir dabartiniu gyvenimu. Laiko karvę, žiemai pašarais apsirūpino. Užsiaugina kiaulę. Prasčiau bus šią žiemą – bulvės nekaip užderėjo. Vaikus į mokyklą leidžia, dukra – dešimtokė, sūnus – aštuntokas. Nemažas šeimos ramstis – žmonos uždarbis. Ji gavo darbo Vadoklių parduotuvėje. Nors ten nedidelis atlyginimas, bet garantuotas. Julius retokai užsuka į Vadoklius, nors jie yra tik už trijų kilometrų. Žmogui nepatinka, jog tuoj ten prisistato kasdien po miestelį besitrainiojantys mėlynomis nosimis jauni vyrai, kurie įkyriai prašo cigaretės arba nori, kad jiems paimtų alaus.

Julius prisipažino nesąs praktikuojantis katalikas, tačiau bažnyčios nepamiršta atėjus didesnei šventei. Tada vyksta į Ramygalos bažnyčią, nors ji yra gerokai toliau nei esanti Vadokliuose.

Ne kažin ką iš Juliaus galėjau išpešti apie jo gimtąjį kaimą. Iš tėvų pasakojimų vyras žino, kad Klebonai nukentėjo per karą. Tuo metu Julius tik po žemę ropinėjo. Tačiau jis prisiminė, jog iš šio kaimo kilęs vienas kunigas. Atmintin įstrigo Vinco Klebono griežimas armonika. Grįžęs iš armijos, Julius jo neberado. Sužinojo tik tai, kad Vincas tapo kunigu. Kur šis yra dabar, Panevėžio rajono gyventojas pasakyti negalėjo.

Julius pakvietė pasižvalgyti po kapines, esančias netoli jo sodybos. Tvarką čia palaiko Vadoklių seniūnija. Kapinėse žolė nušienauta. Amžinojo poilsio atgulusiųjų ramybę saugo aukštos tuopos. Čia jau senokai nelaidojama. Išlikęs vienas kryžius, paremontuotas jau mirusio Petro Ulio. Šis nagingas rankas turėjęs žmogus nupjovė nupuvusio kryžiaus dalį ir vėl jį įkasė. Mačiau – prie jo padėta gėlių, kažkieno degintos žvakutės. Kadaise pro kapines vingiavo kelias, o prie jo rikiavosi sodybos. Dabar kelias jau užartas. Ištiesintas ir asfaltuotas kelias, jungiantis Vadoklius ir Ramygalą, nutiestas truputį tolėliau.

Kas liks iš Klebonų, kai iš čia išvyks Juliaus vaikai? Robertas prisipažino, jog jį labiau traukia mokslas Ramygalos gimnazijoje nei Vadoklių vidurinėje mokykloje. Ir čia kasmet mažėja moksleivių. Senokai kalbama, kad dėl jų stygiaus mokykla gali būti uždaryta.

Palikau Robertą su tėvu bestovinčius prie savo sodybos. Paklaustas, ar neturėjęs kokių nors nesusipratimų dėl savo pavardės, Julius prisiminė vienintelį atvejį. Kartą važiavo traktoriumi ir jį sustabdė autoinspektorius. Klausia, kokia pavardė. „Klebonas“, – atsako Julius. „Baik juokus, aš rimtai“,- pareigūnas surimtėjo. „Tada Kunigas“, – ramiai tarė Julius, žinodamas, kad prie jo neprikibs, nes esąs blaivut blaivutėlis.

Dar kai ką sužinoti apie šį kaimą pavyko iš Alfonso Klebono, jam atnešus laikraščius. Pasirodo, ten jo gimtinė. O Klebonuose gyvenantis Julius Klebonas – tikras jo pusbrolis.

Kaimo ribas Alfonsui pavyko nustatyti iš 1943 metais Žemės tvarkymo departamento vyr. techniko matininko A.Kielos parengto jo plano kopijos. Originalas sudegė karo metu. Daugelis kaimo gyventojų tuo metu dirbo zimagorais, kasė Juodos upelį. Taip galėdavo neblogai užsidirbti. Alfonsas išsaugojo ne vieną tų zimagorų nuotrauką. Jo tėvui teko tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Karinę prievolę jis atliko Pabradėje. Dominykas Klebonas vedė tame pat kaime gyvenusią Domicelę Ulytę. Atėjus frontui, kad nereikėtų tarnauti rusams, jis sugebėjo pasisendinti pora metų. Taip išvengė priverstinės tarnybos svetimoje kariuomenėje. Alfonso dėdę Nikalojų likimas nubloškė net į Čikagą. Jis jau miręs. Pažįstamiems, kurie vyko į JAV, Alfonsas buvo davęs savo dėdės adresą. Deja, užjūryje gyvenantys jo giminaičiai nebemoka lietuviškai.

A.Klebonas prisiminė, jog gimtinėje kaimynai su kaimynais sugyveno draugiškai. Vieni nuo kitų nerakindavo trobų. Apie tai, jog nieko nėra namuose, sužinai pamatęs laukujes duris, paremtas šluota. Žmonės vieni kitiems padėdavo darbuose, už triūsą neimdavo pinigų. Atėjus kūlimo metui, irgi draugiškai vieni kitiems pagelbėdavo.

Kaime rengdavo balių, tačiau ant stalo nebūdavo stiprių gėrimų. Vaišindavosi namuose darytu alumi. Pasigėrusių nebūdavo. Užkandžiai – sūris, sviestas, namuose kepta ruginė duona. Įkaitus skruostams, užtraukdavo užstalės dainą. Ypač mėgo „Gėriau dieną, gėriau naktį“. Iš gyvenusiųjų Klebonuose niekas nebuvo išvežtas į Sibirą. Vienas įdomiausių šio kaimo žmonių buvo Anupras Skauda. Tas žmogus tiko prie visų valdžių. Buvo netgi seniūnu, nors pasirašyti nemokėjo. Kolūkio laikais tapo brigadininku. Turėjo savo pavaduotoją, mokantį rašyti.

Panevėžyje gyvenantis A.Klebonas prisiminė, kad tolimas jo giminaitis Vincas Klebonas darbavosi kunigu Telšių vyskupijoje. Jo primicijos vyko Ramygalos bažnyčioje. Vincas buvo geras muzikantas, armonika išvinguriuodavo įvairias melodijas. Palaidotas Janapolėje.

Prisimindamas tolimą praeitį, A.Klebonas pasakojo, jog, priartėjus karo audrai, kaimo gyventojai ėmė viską slėpti ir patys slapstytis. Tačiau jų neaplenkė nelaimė. Ugnis supleškino daugelį kaimo trobų. Išgelbėti jų, dengtų šiaudais, buvo neįmanoma. Alfonso gimtoji sodyba liko nepaliesta gaisro, tačiau jo tėvai netrukus išsikėlė į vienkiemį. Tose vietose, kur gausiai sirpo girtuoklės, mėlynės, bruknės, spanguolės, dabar auga javai. Nebėra Alfonso tėviškės namų, tačiau jis juos dažnai regi sapnuose. Vadoklių krašte bitininkavęs toks Žanas, atklydęs iš Latvijos ir prie tėvo sodybos laikęs bityną, sakydavo: „20 metų nemačiau savo gimtųjų namų Latvijoje, tačiau juos tebesapnuoju“. Pranašiški buvo to žmogaus žodžiai.

Išnešiodamas spaudą Alfonsas taip prisiduria prie pensijos. Jam keista, kad mieste sutikti moksleiviai nesisveikina, nors daugelį jų pažįsta. „Keletą kilometrų pluošdami į Vadoklių mokyklą, sutiktą netgi nepažistamą žmogų būtinai pasveikindavome“, – kalbėjo A.Klebonas. Gyvenimu mieste jis nėra patenkintas. Jį traukia kaimas, kur gali pasijusti laisvas kaip paukštis. Nuvykęs į Klebonus, jis užsuka tik pas pusbrolį Julių. Daugiau ten niekas jo nelaukia. Beje, iš kur kilęs Klebonų kaimo pavadinimas, Alfonsui irgi visada knietėjo sužinoti.

Klebonų kaimas,

Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija