|
Genocido padariniai Lietuvoje
Žodis genocidas (graikiškai genos gentis, giminė, caedere nužudyti, sunaikinti) reiškia giminės, genties arba tautos dvasinį bei fizinį naikinimą. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis, gali būti vykdomas slapčiomis arba atvirai.
Lietuvių tautai teko ne kartą patirti kaimyninės valstybės, carinės Rusijos, vėliau Sovietų Sąjungos, intensyviai vykdytą genocidą. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 metais Rusijos carienė Kotryna II, iškreipdama istoriją, skelbė, jog Lietuva buvusi grynai rusiškas šiaurės vakarų kraštas. Vadinasi, Lietuvos rusinimo ištakų reikia ieškoti jau nuo Kotrynos II laikų. Tačiau intensyvus ir brutalus rusinimo procesas genocido metodais prasidėjo tada, kai po 1831-ųjų metų sukilimo numalšinimo caras paskyrė švietimo kuratoriumi Lietuvai savo ištikimą pasiuntinį Novosilcevą.
Genocidą vykdyti prieinamiausia ir patogiausis per mokyklas. Kad jis vyktų sėkmingiau ir sparčiau, Lietuvoje prie cerkvių buvo steigiamos pradinės mokyklos. Mokytojais buvo skiriami rusai, visiškai nemokėję lietuviškai kalbėti. Genocido vykdytojai suprato, kad tik per kalbą galima pasiekti norimų rezultatų ir kad tik vaikai yra imliausi, be to, dar nesuvokiantys nutautėjimo pavojaus. Tačiau Lietuvos žmonės gerai suprato šį pavojų ir neleido savo vaikų į tokias mokyklas. Jie rinkosi parapines mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai arba lenkiškai.
Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas, dėl savo žiaurumo pramintas koriku, po antrojo 1863 metų sukilimo nuslopinimo įsakė uždaryti visas parapines mokyklas, o iš valdiškų mokyklų pašalino lietuvius mokytojus, jų vieton atgabeno mokytojus rusus. Deja, šie mokytojai ne tik nekalbėjo lietuviškai, bet ir nebuvo tinkamai parengti pedagoginiam darbui, daugiausia tai buvo susikompromitavę imperijos valdininkai.
Pagaliau Lietuvai buvo suduotas dar vienas, bene skaudžiausias smūgis: 1864 metais caro valdžia uždraudė spausdinti, platinti ir skaityti lietuvišką spaudą, knygas lotyniškomis raidėmis. Kolonizatoriai įvedė rusiškąjį raidyną vertė žmones skaityti ir rašyti lietuviškus žodžius rusiškomis raidėmis, vadinamąja kirilica.
Muravjovo laikais imta persekioti katalikų bažnyčias kaip lietuvybės skatinimo ir palaikymo židinius. Tas bažnyčias, kurios vienaip ar kitaip prisidėjo prie sukilimo, uždarė. Caro valdžia puolėsi lietuvius ne tik nutautinti, bet ir sustačiakinti.
Kad rusinimo darbai būtų spartesni, į Lietuvą plūdo kolonistai rusai, užimdami ne tik mokytojų, bet ir įvairių valdininkų,viršininkų ir seklių vietas.
Vykdydama tautos genocidą, caro valdžia gausino pakelėse smukles, kad lietuviai turėtų galimybę savo tautinę sąmonę skandinti alkoholyje. Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų šviesuolių pastangomis buvo steigiamos blaivybės draugijos kovai prieš pražūtingą alkoholizmą. Vysk. M.Valančiaus autoritetas ir didelė įtaką davė puikius vaisius: Lietuva ėmė sparčiai blaivėti. Tai buvo tvirtas ir drąsus, nors ir rizikingas užmojis, pristabdęs tautos genocido vykdymą.
Kitas Lietuvos patriotas kun. Mykolas Krupavičius (per trumpą laiką sėkmingai įvykdęs Lietuvoje žemės reformą), būdamas užsienyje, 1958 metais iškėlė ypač svarbią mintį, jog būtinai reikia išlaikyti lietuvių kultūrą ir lietuvių kalbos meilę, išauklėti lietuviškąjį jaunimą taip, kad sugebėtų ir norėtų tęsti kovą dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės išlaikymo.
Carizmas prieš lietuvybę kovojo atvirai ir brutaliai. Bolševizmas nutautinimo darbą vykdė irgi panašiais metodais, tik labiau prisidengdamas melu, apgaule ir klasta. Rusino mokyklas, spaudą, uždarinėjo bažnyčias ir trėmė dvasininkus, žiauriai gniaužė disidentinį judėjimą, praktikavo įstaigų, organizacijų susirašinėjimą rusų kalba (ypač Vilnijos krašte). Be to, sukūrė ir savus metodus: stiprino centralizuotą administracinį-direktyvinį kultūros valdymą, prisidengdamas vieningos liaudies, vieningo šalies ūkio būtinybe. Šitaip azijietiškasis bolševizmas stengėsi kuo greičiau sukurti surusintą klusnių vergų visuomenę. Bet kokia tautinė iniciatyva buvo įžūliausiai slopinama.
Sovietiniai okupantai genocidą vykdė gana intensyviai. 1946 metų pabaigoje 86 proc. Lietuvos ministrų, 70 proc. miestų, apskričių, rajonų vadovų buvo kitataučiai, daugiausia rusai. LKP(b) buvo naudojamas kaip patikimiausias įrankis rusinimui Lietuvoje vykdyti. Lietuvos komunistų partijos centro komitete 1946 metais rusai sudarė per 80 procentų. Tais laikais Kremliaus statytinis kovai prieš lietuviškai vokiškuosius ekstremistus Michailas Suslovas teigė: Litva budet, no bez litovcev (Lietuva bus, bet be lietuvių). Tai buvo aiški ir ciniška užuomina į lietuvių tautos rusinimą ir genocidą.
Sekdami savo pirmtakais caro valdininkais, rusiškieji bolševikai vykdė žiaurias represijas prieš Lietuvos dvasininkus. 1946 metais uždarė kunigų seminarijas Vilniuje, Vilkaviškyje, Telšiuose, palikdami veikti tik vieną Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tačiau ir ši seminarija negalėjo savarankiškai funkcionuoti. Buvo griežtai limituojamas klierikų skaičius. 1945-1946 metais vienintelėje likusioje seminarijoje mokėsi 350 klierikų, o 1962 metais valdžia nustatė jau tik penkiasdešimt penkis. Todėl parapijose labai trūko kunigų. Kasmet mirdavo 20-30 kunigų, o seminariją per tą patį laiką baigdavo dešimt penkiolika, o apie 1964-1966 metus gal tik penketas auklėtinių. Likę neištremti ir nenužudyti kunigai buvo nusenę, dažnai ligoti, todėl nepajėgūs aptarnauti kelias parapijas. Bolševikiniai ateistai su šlykščiausiu įžūlumu kovojo prieš Bažnyčią, nes ji gynė tikinčiuosius nuo dvasinio ir tautinio sustabarėjimo, priešinosi genocidui.
Murdomi melo ir šmeižtų purve, žmonės ilgėjosi tiesos, gaudė ją radijo bangomis iš užsienio, nors sovietiniai radijo trukdžiai-zirzekliai įnirtingai ją blokavo. Kad ir nedidelis tiesos žodis, pagautas iš užsienio, buvo tarsi balzamas merdėjančiai tautinei dvasiai gaivinti. Didele dalimi prie genocido slopinimo ir tautiškumo išsaugojimo prisidėjo nelegali disidentinė spauda.
Kremlius nuolat ir intensyviai infiltravo svetimtaučius imigrantus į lietuvių tautą vietinių gyventojų trėmimams. Sėkmingesniam genocidui vykdyti buvo nepaprastai išplėstas NKVD-KGB tinklas su neribotais įgaliojimais. Šios itin žiaurios prievartos struktūros, net be civilinės valdžios sankcijų, galėjo bet kur ir bet kada areštuoti, grūsti į kalėjimus, siųsti į konclagerius, į Sąjungos dykvietes, į atšiauriausias vietas, kad kaliniai ir tremtiniai, išsiurbus iš jų paskutines jėgas ir sveikatą, išmirtų nuo šalčio, bado ir nepakeliamų darbų. NKVD sadistai galėjo bet ką nužudyti ir už tai likti nenubausti. Ešelonai su gyvuliams skirtais vagonais, prigrūstais žmonių, riedėjo į Rytus dienomis ir naktimis. Atplėšti niekuo neprasikaltusius žmones nuo savo gimtųjų namų, nuo tėvynės ir gabenti į nežinomybę argi tai ne genocidas? Be rimtų kaltinimų, be teismo nuosprendžio žudyti, deginti sodybas kartu su gyvais žmonėmis argi tai ne genocidas? Žiauriausiais būdais ir priemonėmis kankinti tardomuosius kalėjimų rūsiuose, kad išduotų tėvus, brolius argi tai ne šėtono darbas?!
Sėkmingesniam ir spartesniam tautos genocidui vykdyti Kremlius išleido įsakymą organizuoti Lietuvoje iš vietinių gyventojų liaudies gynėjų (istribitelių) būrius. Į stribų gaujas ėjo moraliniai iškrypėliai: girtuokliai, chuliganai, vagys, plėšikai, tinginiai visi tie, kuriems patriotizmo, tautinio susipratimo sąvokos buvo svetimos ir sunkiai suvokiamos. Jie padėdavo enkavėdistams iššifruoti liaudies priešus, suiminėti, tremti, deginti, žudyti.
Esant tokiai ekstremaliai padėčiai, ėmė staigiai smukti ekonomika, žemės ūkis, daug kur slankiojo bado šmėkla. Veikiai išplito girtuoklystė. Žmonės, vieni netekę vilties ir gyvenimo perspektyvų, kiti iš kvailumo įsidrąsino gerti visur ir bet kuriuo paros laiku. Alkoholiu svaiginosi net darbovietėse įvairiausiomis progomis ir be jokių progų ne tik laisvalaikiu, bet ir darbo metu. Gėrė vyrai, neatsiliko moterys, netgi nėščios, nors žinojo, jog alkoholio vartojimas žaloja genetinį paveldą. Tad ir nėra ko stebėtis, kad gimdavo pernelyg daug vaikų su įvairiomis fizinėmis bei psichikos negaliomis. Girtuoklių šeimose gimdavo daugiau vaikų negu normaliose, todėl nevisaverčių, su pažeista psichika kasmet sparčiai daugėdavo. Genocido vykdytojams buvo tik į naudą.
Neigiamą įtaką nutautėjimui, taigi ir genocidui plisti turėjo mišrios šeimos. Tokiose šeimose apie patriotizmą, tautinės dvasios ugdymą negalėjo būti nė kalbos.
Mokyklose rusų kalbai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Brežnevizmo laikotarpiu užsimota netgi padidinti savaitinį rusų kalbos pamokų skaičių lietuvių kalbos pamokų sąskaita. Net vaikų darželiuose imta diegti rusų kalbos mokymo pradmenis.
Per pusę šimto metų vykdytas tautos genocidas ilgam laikui paliko negatyvius pėdsakus: abejingumą dvasinėms vertybėms, tautos ateičiai, ryškų nutautėjimą, egoizmą, godumą ir kitą antimoralinį purvą. Reikės nemažai pastangų ir laiko, kol grįšime į priešokupacinius laikus. Mokslo ir technikos pažanga dvasinių vertybių niekad niekam nekompensavo ir nekompensuos. Tačiau ypač neramu dėl to, kad šiandien mūsų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose atsidūrę stipriai genocido virusu užsikrėtę politiniai veikėjai, kuriems pinigai, materija ir neužtarnauta garbė svarbiau negu dvasinės vertybės, negu tautos genofondo išsaugojimas ir tikrojo patriotizmo atnaujinimas. Kai kurie jų net patys vienokiais ar kitokiais būdais yra prisidėję prie savo tautos genocido. Labai daug patriotiškai nusiteikusių lietuvių išnaikinta, kiti pasitraukę į Vakarus. Likusieji patriotai nuseno ir nepajėgia daryti teigiamos įtakos sovietinio materializmo išugdytai gyventojų kartai, kurioje tautinis susipratimas vos rusena. Dabartinė karta atėjusi iš to laikotarpio, kai buvo intensyviai vykdomas genocidas, užmaskuotas sovietinių tautų draugystės skraiste, kai kerojo rusiškasis šovinizmas. Todėl ir netenka stebėtis, kad šiandieninis žmogus Lietuvoje stokoja patriotizmo ir tautinės savigarbos. Vergavimas materijai užgožė tautinį susipratimą. Akivaizdžiai matome bolševikinio genocido padarinius, deja, jų šalinti neskubame. Įvairios žiniasklaidos priemonės dažniausiai skleidžia smurtą ir kitą antimoralinį niekalą, tartum pratęsdamos okupantų vykdytą tautos genocidą. O patriotiniam nusiteikimui ir tautiniam susipratimui skleisti neranda nei laiko, nei vietos. Kol neatsiras naujų basanavičių, kudirkų, maironių ir kitų praėjusio šimtmečio šviesuolių, degte degusių patriotizmu ir kitiems jo ugnį žiebusių, kėlusių ir prikėlusių Lietuvą iš tautinio letargo, tol murdysimės egoistinio materializmo aklavietėje.
Susipraskime, atsitieskime! Lietuvos likimas mūsų rankose!
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|