Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Sovietinių karių „žygdarbiai“ Vokietijoje

Sovietmečiu per vasaros atostogas vyko mokytojų pasitobulinimo kursai. Jie mums, lituanistams, dažniausiai būdavo Klaipėdoje. Gyvenome bendrabutyje. Kartą gyvenau su mokytoju K. iš Žemaitijos, kuriam teko būti fronte. Jis papasakojo, kaip elgėsi sovietų kareiviai Vokietijoje karo ir pokario metais. Kai ką iš tų pasakojimų norėčiau paminėti.

Mokytokas K. pasakojo, kad kai užėmė Rostoką, kareiviai ėmė plėšti parduotuves, butus, visur landžioti. Butuose pjaustė baldų apmušalus, daužė baldus. Išėmę iš bufetų stalo įrankius, laužė, indus daužė į grindis, sienas. Buožėmis daužė paveikslus, veidrodžius, langus. Vienam kareiviui paslydus ant šukių, ėmė viską iš bufeto ir metė pro langą į gatvę. Viską niokojo su dideliu džiaugsmu, pasitenkinimu, palydėdami kvatojimu ir rusiškais „prieskoniais“. Draskė, pjaustė drabužius, tik laikrodėlius ėmė. Miestuose beveik nebuvo likę žmonių.

Kaimuose šaudė vaikus, senukus, o moteris – nuo mažos mergaitės iki kretančios senutės – visas žagino, vėliau kankindami žudė. Kaimuose moterys, pamačiusios sovietų kareivius, skubėjo kambarin ir lovose laukė „svečių“. Ant stalų buvo valgių, gėrimų. Būrys kareivių, išprievartavę moterį, dažnai durtuvu perduria tarpkojį arba ten šauna ir taip palieka. Lauke sugavę vieną moterį, kuri nesileido prievartaujama, kuolu persmeigė tarpukojį ir, prismeigę prie žemės, paliko. Į pastabas nekreipė dėmesio, dar pagrasindavo. Radę ant stalų skanaus valgymo, alkoholio, vaišinosi iki sukniubimo. Buvo ir apnuodytų „vaišių“. Apie tai sužinoję ir radę vietinių žmonių, jiems liepdavo paragauti. Jei neragaudavo, nukankindavo, nes suprato, kokios tai „vaišės“. Vėliau šeimininkai kartu su kareiviais valgė ir gėrė, nors „vaišės“, kartais ir šulinių vanduo, buvo užnuodyta. Taip žmonės kovojo, žudė, keršijo „išvaduotojams“ už atneštą „laisvę“. Ir mirė kartu. Kareiviai, pamatę tiek gardumynų, negalėjo pakentėti, palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks šeimininkams, kai suvalgys ir atsigers ko nors, nes buvo išalkę, jais aukštesni karininkai nesirūpino, leido patiems apsirūpinti. Viršininkai nedraudė, nes ir patys prisidėjo prie tų orgijų, „kilnių“, „gerų“, „patriotinių darbų“…

Tai toks buvo žygdarbis sovietinių karių, nešančių pasauliui „laisvę“, „pažangą“, „komunistinį rojų“, „humaniškumą“, „nuoširdumą“, „gailestingumą“, „žmoniškumą“, kuriančių naują pasaulį, „broliškus“ žmonių santykius, „lygybę“. Po kiek laiko, sužinojus apie tai sąjungininkams, kruvinoji puota baigėsi, bet dar visko pasitaikė ne tik karo, bet ir pokario metais…

Vincas STEPONAVIČIUS

Krekenava, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija