| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vilkaviškio vyskupijoje Aleksoto dekanate Smagi šventė
Išlaužas. Ši vietovė Prienų rajone garsi ne tik didžiuliais žuvies pilnais vandens telkiniais. Išlaužo bažnytkaimis įsikūręs prie Šventupės upelio, vienuolika kilometrų į šiaurę nuo Prienų, 42 kilometrai į šiaurės rytus nuo Marijampolės, 10 kilometrų į pietus nuo Garliavos, gražioje vietoje, ant kalnelio, prie didelio parko sodo ir Kauno Prienų plento. Čia spalio 1-ąją, ramų ir giedrą sekmadienį, į Švč. M.Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčią aktyviai ir darniai rinkosi ne tik parapijiečiai, bet ir iš toliau atvykusieji dalyvauti iškilmingame Sutvirtinimo sakramento teikime bei Šv. Teresės atlaiduose. 1933 metais ši bažnyčia pastatyta parapijiečių ir pašaliečių lėšomis, rūpesčiu klebono kun. Vytauto Gurevičiaus, per trejus metus, toks užrašas dekoratyvinėje lentoje su paties dvasininko portretu pasitinka maldininkus bažnyčioje. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasveikino susirinkusią stiprią katalikų bendruomenę, o ypač tuos 36 jaunus žmones, priimsiančius Sutvirtinimo sakramentą. Ir šv. Mišios buvo aukojamos už tądien susirinkusiuosius. Maloniai visą kūną suvirpino švęsto vandens pursleliai, suvilgę kiekvieną iškilmingų šv. Mišių dalyvį. Pulkelis baltai pasidabinusių mergaičių ir berniukų, tolėliau stebint jų tikybos mokytojai Ramutei Bekerytei, iš abiejų pusių apsupo altorių ir įsitaisė priešais vyskupą R.Norvilą. Ganytojas savo įtaigiais, pamokančiais ir prasmingais žodžiais išties suvirpino kiekvieno šv. Mišiose dalyvavusio kataliko širdį. Noriu skelbti Gerąją Naujieną, kaip tai darė Kristus, taip pat kviesti visus, kad vienybė su Dievu kiekvieno žmogaus gyvenime būtų pati svarbiausia, užimtų svarbią vietą šalia gyvenimo siekių, nesibaigiančių darbų ir rūpesčių, šalia kartais labai niūrios kasdienybės, kiekvienam į širdį krito vyskupo pamokymas. Kristus nuolat mums, nuodėmingiems, sako ir moko, kad didžiausiu Dangaus karalystėje bus tas, kuris laikys save mažu kaip vaikas, kitaip tariant, kuris nebus išdidus, nesivaikys vienadienių ir menkaverčių malonumų, nesieks gyventi nuskriaustųjų sąskaita, o bus nuolankus ir paprastas, tyros širdies, atviras ir turintis kuo daugiau dvasios lobių. Daug geresnis ir prakilnesnis būdas yra žmonėms būti tarpusavyje: sugyventi, vieniems su kitais bendrauti, t.y. turėti Dievo vaikų dvasią. Būtent per Kristų mes gauname tą galimybę tapti broliais ir seserimis viename tikėjime, vienoje Kristaus Bažnyčioje, kurios nariais ir esame, viename Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Remdamasis Evangelija, vyskupas R.Norvila iškėlė šv. Teresėlę kaip šviesią ir pasiaukojusią sielą. Ganytojas priminė, kad prieš septynerius metus popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios daktare, paskyrė ir prilygino prie pačių mokyčiausių ir išmintingiausių žmonių Bažnyčioje. Šv. Teresėlė nebaigė universiteto ir jokių aukštųjų mokslų, o šitaip iškelta ir pagerbta paskelbta Bažnyčios mokytoja. Savo dvasinį, tobulėjimo kelią šv. Teresėlė vadina mažuoju keleliu. Visa jos išmintis visiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas kasdien vis labiau mylėti Viešpatį ir artimą, nuolankumas ir nusižeminimas. Per tik 24-erius gyvenimo metus jai pavyko nepaprastai daug pasiekti tame siaurame kelelyje Dievo ir artimo meilėje. Autentiškas, savitas Kristaus sekimas, einant šiuo keleliu, šv. Teresėlę labiausiai išaukštino, padarė nuolankesnę už daugelį kitų žmonių, netgi jos seserų vienuolių. Kaip pastebėjo popiežius Jonas Paulius II, šv. Teresėlė tarsi kitoje šviesoje atskleidžia tikėjimo paslaptį, savo pavyzdžiu šiandieniniam pasauliui rodo tiesiausią kelią, aiškią kryptį Dievo link. Rodos, jaudinosi ir meldėsi už savo vaikus ne tik sutvirtinamųjų tėvai, bet ir visa bažnyčia. Maloniai nuteikė ką tik Sutvirtinimo sakramentą gavusių jaunuolių piešiniai, simbolizuojantys gyvą Katalikų Bažnyčią, atnešta didžiulė deganti žvakė, skleidžianti amžiną šviesą, duona ir vynuogės, Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jaunosioms adorantėms barstant gėleles, procesija pajudėjo aplink bažnyčią. Laimingi ir lyg be menkiausių rūpestėlių švietė Eucharistijoje dalyvavusiųjų veidai. Vėliau vyskupas R.Norvila kiekvienam, priėmusiam Sutvirtinimo sakramentą, įteikė liudijimus bei knygeles. Iš didelio tikinčiųjų būrio mama visų tėvelių vardu padėkojo vyskupui, kad sustiprino ir sutvirtino vaikus. Taip pat tikinčiųjų vardu išreiškė didžiulį dėkingumą visiems šiose bažnyčios iškilmėse dalyvavusiems dvasininkams: vyskupo generalvikarui mons. dr. Arūnui Poniškaičiui, Aleksoto dekanui kan. Deimantui Brogiui, Išlaužo klebonui kun. Žydrūnui Burniui, Prienų klebonui kun. Jonui Baliūnui, Ežerėlio ir Zapyškio klebonui kun. Antanui Mickevičiui, taip pat Kauno kunigų seminarijos penkto kurso seminaristams Gediminui Keršiui ir Linui Baltrušaičiui. Rašytiniuose šaltiniuose Išlaužas minimas Vilniaus vyskupijos 1744 metų parapijų sąrašuose. Tada priklausė Prienų parapijai. Išlaužo dvaras buvo grafų Tiškevičių nuosavybė. Iki 1926 metų aplink driekėsi 340 hektarų žemės. Ją nuomos teisėmis valdė Mykolas Gustaitis. Po žemės reformos dvaro žemė buvo išdalyta. 1926 metais naujai kuriamai parapijai buvo paskirti aštuoni hektarai žemės ir Išlaužo dvaro rūmai. Buvusieji dvaro rūmai iki langų buvo sugriauti ir iš jų 1933 metais pastatyta Švč. M.Marijos, Krikščionių Pagalbos, mūrinė bažnyčia. Ji yra trijų navų, su dviem eilėm piliorų ir skliautais. Pirmuoju Išlaužo klebonu buvo kun. Vytautas Gurevičius, ne tik vadovavęs statybos darbams, bet ir dirbęs, nešiojęs plytas, į statybą sudėjęs visas savo santaupas apie dvidešimt tūkstančių litų. Pastatęs bažnyčią, šventorių gražiai aptvėrė geležinių virbų tvora su betoniniu pamatu. Viename dvaro pastate įrengė kleboniją, kituose namą bažnyčios tarnams ir parapijos salę. Visi šie darbai pareikalavo daug lėšų, todėl kun. V.Gurevičius vaikščiojo apdriskęs, dažnai beveik be batų. Kartą vienas kunigas davęs jam 25 litus batams nusipirkti. Išlaužo parapija priklausė Prienų dekanatui. 1936 metais jos teritorijoje gyveno daugiau nei pusantro tūkstančio katalikų. 1938-aisiais vargonus statė meistras A.Astrauskas. 1987 metais klebono kun. Vlado Bobino rūpesčiu atnaujintas bažnyčios vidus, perdažyti altoriai, sakykla ir suolai, pakeistos grindys, įrengta koplytėlė. Yra trys altoriai. Bažnyčia stovi pietinėje miestelio dalyje, dvaro parke, šalia kapinių, pagrindiniu fasadu atgręžta į šiaurės vakarus. Zita OSTERIENĖ
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |