|
Chameleonai
Mes turime galimybių pasirinkti savo gyvenimo būdą. Savo buities keliuose suklupti ir atsitiesti, dvasios tamsoje klaidžioti ar šviesoje drąsiai veržtis į tikslą. Skiriame gėrį nuo blogio, jei tobulai veikia savistaba ir savikontrolė.
Tačiau kartais mus iš dvasinės pusiausvyros išmuša įvairios veidmainystės, ypač jei jos gudriai užmaskuotos. Jų užtektinai randame ir visuomeniniuose santykiuose, ir valdžių viršūnėse. Į kito žmogaus dvasios erdvę įsibrauti nelengva, o dažniausiai net neįmanoma, todėl ir negalime teisingai nuspręsti, ar žmogaus galvosena atitinka žodžius, ar jis kalbėdamas bei žadėdamas neveidmainiauja.
Štai du buitiniai vaizdeliai apie veidmainius, paimti iš realaus gyvenimo, tik pakeisti vardai.
Senutė Ona, išleidusi dvi dukteris ir sūnų į savarankiško gyvenimo kelią, po to palaidojusi vyrą, liko vienų vienužė savo kiuženoje lūšnoje vargelio vargti, rūpestėliais dienų niūrumą prablaškyti. Bet vieną sykį ėmė ir pasiligojo. Kaimynas pasirūpino ją išgabenti į ligoninę. O kai ten atsigavo, šiek tiek sustiprėjo, išrašė ją iš ligoninės. Onelė išėjo rūpesčio prislėgta: kaipgi ji gyvens toje lūšnelėje? Juk artėja žiema, o kuro nebėra. Kuo pasikurs krosnelę, kur gaus šilto viralo?
Ir patraukė moteriškutė pėsčia pas vyriausiąją dukrą. Toji nustebo: kas gi čia dabar, kodėl motina taip vėlai per darganą ir vėją?.. Senoji pasiaiškino: nagi va iš ligoninės išleido, tai ir atėjusi po ligos kiek atsigauti, sustiprėti. Gal atsirasiąs menkas kampelis ir jai šiuose erdviuose, jaukiuose namuose nors savaitėlei.
Oi, kaip susirukšnojo dukters veidas! Na ką gi, vėlus metas, tai tegu pasilieka čia vienai nakčiai. O rytą gal pas sūnų
Ten vietos kiek daugiau. Bet ir tas nepanoro užsikrauti sau bėdos. Net nepasiteiravo apie sveikatą, apie ištikusią bėdą. O jei pabandytų pas jaunėlę dukrelę?.. Bet ir toji atrado dingstį atsikratyti savo motina.
Galiausiai surado Onelė vietą pas kaimyną, pas tą patį, kuris pasirūpino ją į ligoninę nuvežti. Praleido senutė čia keletą mėnesių šiltame kambarėlyje. Šeimininkė nepagailėjo jai sriubos dažnai išvirti, šiltesnį rūbą padovanojo. O kad nebūtų nuobodu, užeidavo nuo darbų atitrūkusi pasišnekučiuoti. Taip ir stūmė dieneles Onelė, kol pagaliau ėmė ir prakalbo: Ačiū jums, mielieji. Savi nepriėmė, o jūs šitaip rūpinatės manimi. Tai ir sumąsčiau: visas savo santaupas, tuos dešimt tūkstantėlių, perleidžiu jums. Kai numirsiu palaidosite, o kas liks, tebus jums kaip atlygis už mano globą, už jūsų širdžių šilumą.
Greitai pasklido žinia, jog Ona savo santaupas perleido globėjams. Ši žinia pasiekė ir josios vaikus. Na, ir sujudo sukruto dukros ir sūnus: kalnus gėrybių žadėjo, pas visus ir vietos motinai atsirado. Bet ji nepasidavė saldžioms vilionėms, pasiliko visam laikui pas geruosius kaimynus.
Kitas pasakojimas apie tai, kaip sūnus Edmundas ir jo žmona Vaida, paveldėję tėvo ūkį, įsipareigojo jį iki gyvos galvos karšinti. Tačiau nė mėnesiui nepraėjus ėmė juo bodėtis. Tai trupinys bevalgant ant stalo nukrito, tai lašelis sriubos iš šaukšto kaptelėjo, tai vėlgi kartais pakosėja, paskrepliuoja, tai senatve pernelyg stipriai atsiduoda. Tylėjo senukas, lindo į užkampius, kad kuo mažiau painiotųsi, kitiems nuotaikos nedrumstų. O tiedu vis niuko ir niuko jį, daugybę priekabių atrasdavo. Neapsikentė senukas ir išėjo iš namų. Ruduo slinko į pabaigą, pamažu įsisiūbavo šalčiai. Kur pasidėsi, kur prisiglausi visur viskas svetima, bedvasiu šiurpuliu dvelkia. Grįžo senas tėvas atgal į savo pastogę. Tegu tyčiojasi, tegu niekina ir neapkenčia tylės kaip žemelė. Nesės daugiau prie bendro stalo, kaip nors pramis iš savo kuklios pensijos, įsispraudęs į kamputį prie lovos.
Nedrąsiai pravėrė duris, patyliukais slinko prie savo lovos, nė žodžio netaręs. Bet kaip jis nustebo, išgirdęs minkštą lyg vata Edmundo balsą: O, tėtis grįžo. Sėsk, pavargai.
Edmundas švyti, tėvą už stalo sodina. Marti skanėstus neša ir vis ragina: Valgyk, tėvuk, nesivaržyk. Matau, išalkęs, sužvarbęs atsigausi.
Nesuprato tėvukas, kodėl jie taip pasikeitė, iš kur tas perdėtas lipšnumas. Nejaugi taip pasiilgo ilgokai nesimatę? Paaiškėjo tada, kai sūnus atnešė voką, išėmė iš jo mašinraščiu primargintą lapą ir padavė tėvui paskaityti. Tėvas įsmeigė žvilgsnį į popierių, o rankos kad dreba, kad dreba
Tai buvo pranešimas iš Amerikos: brolis mirė. Susigraudino senučiukas, ašarą nuo skruosto nužėrė.
Skaityk iki galo, ragina Edmundas.
Tėvas vėl įsistebeilijo į lapą, skaito ir savo akimis netiki: kas gi čia dabar? Brolis nemenką turtą jam testamentu užrašęs! Mat visąlaik buvęs viengungis, neturėjęs kam kitam iš artimųjų palikti. Dabar Edmundas pakišo tėvui ir testamento kopiją. Dieve mano, tai turtingo brolelio būta! Užtat ir neblogus siuntinius jam į Lietuvą atsiųsdavo, tik kad tas Edmundas su žmonele juos išgrobstydavo, tėvui tik atliekas palikdami.
Žvelgia Edmundas, žvelgia ir jo žmonelė į tėvą. Tokie patenkinti, tokie lipšnučiai, akys tik blizga, o lūpose šypsenėlės gražiai pražydusios. Juk neilgai tetrauks senis, į aštuntą dešimtį įkopęs. O tada visas paveldėtas turtas jiems atiteks.
Bet tėvas tik galvą palingavo, padūsavo ir pralemeno: Nereikia man tų turtų, kiek aš čia gyvensiu. Nenoriu nei pas notarą, nei į Ameriką dangintis dokumentų ir turtų tvarkyti.
O Edmundas su žmona tik žvilgčioja, pečiais trūkčioja: iškvaišo senis, mąstymas atsipalaidavo, todėl ir svaičioja nei šį, nei tą.
Tai štai kokie dalykėliai kartais dedasi. Tie nedideli medžių driežiukai chameleonai keičia savo kailiukų spalvas čia grobio tykodami, čia nuo pavojų saugodamiesi. Argi ne taip yra ir žmonių tarpusavio santykiuose? Pažvelkime į kai kuriuos mūsų valdininkus: jie sugeba kaitalioti savo nuomones, pažadus ir visa kita, žinoma, tik savo naudai. Tarp šių dviejų rūšių chameleonų vis dėlto yra šioks toks skirtumas: vieni laipioja po medžius, kaitinasi smėlyje prieš saulutę, kiti kiurkso valdžios postuose, daug žada, bet neduoda, daug plepa, bet mažai tiesos pasako. Jie nesislepia kaip tie gyvūnėliai su besikeičiančia odelės spalva, bet demonstruoja savo chameleonišką prigimtį. O kas jie tokie, tie žmogiškieji chameleonai, palieku atsirinkti jums, gerbiami skaitytojai, kurie esate pastebėję ar netgi patyrę jų veidmainišką prigimtį.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|