| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Spalio 4-oji šv.Pranciškaus Asyžiečio šventė O šv. Pranciškau, leiski dar kartą pabūti su tavimi! Pamąstymas prie šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslo
Mano bute ant sienos kabo daugiau kaip šimto metų senumo šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas. Jame pavaizduotas šventasis klūpo ir meldžiasi kalnų oloje. Priešais jį, tos olos nišoje, pastatytas kryžius, atverstas Šventasis Raštas ir šalia žmogaus kaukolė. Visą šio paveikslo grožį lemia neapsakomas šv. Pranciškaus įsijautimas į maldą, tiksliau, gilinimasis į Šventąjį Raštą. Žvelgi į šį paveikslą ir lyg matai šnabždančias šv. Pranciškaus lūpas. Kasdien suklumpu priešais šį paveikslą, ypač savo vardinių išvakarėse ir spalio 4 dieną, kai katalikų pasaulis pažymi Šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną. Tuomet ypač ilgai žvelgiu į šį paveikslą ir mąstau, mąstau. Žinoma, nueinu ir į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios titulinius atlaidus. Kas tu toks, o šv. Pranciškau iš Asyžiaus, mano globėjau? Bet iš kur aš žinau, kad būtent tu esi mano globėjas, o ne šv. Pranciškus Ksaveras? Tai sužinojau jau užaugęs. Mane, silpnos sveikatos, krikšto tėvai skubiai vežė pakrikštyti. Gal dėl skubotumo ar išsiblaškymo galutinai neatsiklausė mano tėvų, kokiu vardu pakrikštyti. Kunigas, rengęsis mane krikštyti, labai skubėjo ir, mano krikštatėviams pasimetus, pasakė: Jeigu dar iki šiol nesutarėte dėl vardo, tuomet aš krikštiju savo paties vardu Pranciškumi iš Asyžiaus. Taip tapau tavo globotiniu, o šv. Pranciškau Asyžieti! Dabar jau žinau, jog tu buvai turtingo tėvo Pietro Bernardonės sūnus. Tavo tėvas troško padaryti tave turtingu pirkliu, kad paveldėtum jo prekybą ir turtus. Tavo motinos vardas buvo Pica (dabar jis kiek keistai skamba). Ji buvo labai švelni, nuoširdi, pamaldi ir išsilavinusi prancūzė iš Provanso. Be to, ji labai gražiai dainuodavo. Jau praėjo daugiau kaip aštuoni šimtai metų, kai tu gimei. Tu nelabai vertinai pinigus, tėvo sukauptus turtus. Gyvenai jaunystės polėkiu, nes mėgai linksmybes, grožį, dainas, draugystę, troškai garbės bei šlovės, kaip ir daugelis mūsų šiandien. Švaistydamas tėvo pinigus ir turtus, tu troškai išgarsėti būdamas riteriu. Pradėjai žavėtis žvangančiais ginklais, kardais. Mėgai pabalnotus eiklius žirgus. Sapnuose save regėjai įvairių kovų bei žygdarbių didvyriu. Todėl įsigijai ginklų, šarvų, blizgančių špagų. Norėdamas tapti riteriu, stojai savanoriu į kariuomenę. To meto sunkioje ir sujauktoje politinėje situacijoje tu dalyvavai asyžiečių kovoje su Perudžos miestu. Patekai į nelaisvę. Tau, išlepintam sūneliui, tai buvo baisus košmaras ir išgyvenimas. Pagaliau buvai išlaisvintas. Vėliau ilgai ir sunkiai sirgai. Pagaliau sapne buvai įspėtas, kad ne tą gyvenimo kelią pasirinkai. Ilgai apie tai mąstei. Tu atsivertei ir atsidėjai maldai bei atgailai. Įvyko tavo gyvenimo lūžis. Pasinėrei į vienatvę ir meditaciją, netgi melsdavaisi pasislėpęs kalnų oloje. Tai primena ir mano kambaryje kabantis paveikslas. Galiausiai tu, būdamas turtingas, keliaudamas į Romą, pasikeitei su elgeta drabužiais ir prie Šv. Petro bazilikos durų prašei išmaldos, taip atmesdamas pasaulio tuštybę turtą, o save užgrūdindamas nusižeminimu. Veltui bandė tave tėvas susigrąžinti į namus. Pagaliau vieną šaltą žiemos dieną tu grąžinai savo tėvui pinigus, nusviedei jam savo drabužius ir vyskupui matant, pridengęs savo nuogumą vyskupo apsiaustu, tarei: Nuo dabar aš nesivadinsiu Pietro Bernardonės sūnumi, bet į savo tėvą kreipsiuosi Tėve mūsų, kuris esi danguje . Nuo tada pradėjai atsiskyrėlio gyvenimą. Savo kruvinu rankų darbu ir surinktomis aukomis tu įvykdei regėjimo metu tau nuo kryžiaus Kristaus duotą paliepimą atnaujinti griūvančią bažnyčią. Ir tu atnaujinai Šv. Domijono, Šv. Pietro, Porciunkulės (Angelų Karalienės) bažnytėles. Pagaliau tu pajutai Dievo kvietimą apaštalauti. Tai buvo tau iš prigimties Viešpaties duotas pašaukimas. Viską metęs išėjai pamokslauti. Subūrei aplink save jaunų bendraminčių, parašei trumpą regulą ir, gavęs popiežiaus Inocento III žodinį pritarimą vienuolijai, įkūrei Mažesniųjų brolių vienuoliją. Tavo pavyzdžiu pasekė ir mergaitės. Pirmoji tavo sekėja buvo šv. Klara. Tu padėjai jai įkurti Seserų klarisių vienuoliją. Pagaliau tavo apaštalavimo bene pats didžiausias rezultatas trečiojo ordino (pasauliečių) įkūrimas. Šiam ordinui irgi parašei regulą ir gavai popiežiaus patvirtinimą. Prasidėjo aktyvi tavo įkurtų vienuolijų veikla. Bene labiausiai tu, o šv. Pranciškau Asyžieti, pagarsėjai įtaigiais pamokslais. Legendos byloja, kad tavo žodžių klausydavosi net žvėrys ir paukščiai. Tu mokėjai su jais susikalbėti, nes iš tavęs tryško meilė bei gerumas viskam, kas gyva ir Dievo sukurta. Pagaliau po visų kelionių pamokslaujant, atsisakęs savo įkurtojo ordino valdžios, tu atsidėjai mistiniam gyvenimui visiškai, iki skausmo ir širdies gelmių sekei Kristų. Tavo maldos buvo pokalbiai su gyvuoju Kristumi. Ir vieną kartą, tau meldžiantis Alvernos kalne, tavo rankos ir kojos buvo paženklintos Kristaus žaizdomis. Tai begalinė ir artima Kristaus meilė, parodyta tau, o šv. Pranciškau Asyžieti! Išvargintas daugelio kelionių, pamokslavimų, nuolatinių griežtų pasninkų bei atgailos, tu visiškai išsekinai savo fizines jėgas. Galiausiai net visiškai apakai, taip tarsi žvakė sudegdamas ant Viešpaties aukuro. Visiškai išsekęs, tu grįžai į Asyžių ir prisiglaudei vyskupo rūmuose. Čia sukūrei patį nuostabiausią savo kūrinį Saulės giesmę ir dar spėjai parašyti Testamentą. Numirti panorai prie savo atstatytosios Porciunkulės bažnytėlės. Ten, brolių nešamas, palaiminai savo gimtąjį miestą Asyžių ir jame, Šv. Jurgio bažnyčioje, buvai palaidotas. Po dvejų metų, 1228-ųjų liepos 15 d., popiežius Grigalius IX, atvykęs į Asyžių, paskelbė tave šventuoju, pasakė tam skirtą pamokslą ir padėjo kertinį akmenį Šv. Pranciškaus bazilikai. Ją užbaigus statyti, broliai perkėlė tavo palaikus į šią baziliką. Šiandien paveiksluose šv. Pranciškų galima išvysti pavaizduotą su paukšteliais, žvėreliais ir net prie jo prisiglaudusiu vilku. Panaši didžiulė statula šiandien gražiai priderinta ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Tai maždaug prieš metus čia klebonu dirbusio kan. Petro Merliūno gražus palikimas. Jo pastangų dėka, paremiant parapijiečiams, ši šv. Pranciškaus statula buvo pargabenta net iš Italijos. Iki tol šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu tituluota Šilalės bažnyčia šio garbaus šventojo atvaizdo neturėjo, išskyrus nedidelį vitražą bažnyčios lange. Dabar Skuode dirbančio kan. P.Merliūno dėka Šilalės bažnyčia gali drąsiai vadintis Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Štai ir pasikalbėjau su tavimi, o šv. Pranciškau iš Asyžiaus, žvelgdamas į paveikslą, kuriame tu taip nuoširdžiai meldiesi. Čia pat, šalimais, kabo ir kryžius. Pažvelgiau į jį ir prisiminiau tavo parašyto Testamento žodžius: Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose visame pasaulyje ir šloviname Tave, kad šventuoju savo kryžiumi atpirkai pasaulį. Pranciškus ŽUKAUSKAS Šilalė
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |