|
Ar ilgai džiaugsimės sovietiniu palikimu?
Nors Lietuva jau beveik 17 metų yra laisva ir nepriklausoma valstybė, tačiau sovietinė simbolika yra populiaresnė už lietuviškąją. Vilniuje, Pilies gatvėje, prekiaujama spalvingomis matrioškomis ir marškinėliais su užrašu CCCP bei Če Gevara (Che Guevara), Antakalnio žiedas buvo papuoštas raudonos žvaigždės formos gėlynu, Kultūros paveldo departamentas praėjusiais metais priėmė sprendimą grąžinti sovietinę simboliką ant Aleksoto tilto Kaune, o per tarptautinį televizijos kanalą Travel Grūto parkas pateikiamas kaip vienas žymiausių Lietuvą atspindinčių objektų.
Sovietiniai simboliai Lietuvoje nėra uždrausti, o Europos Sąjungos teisė nereguliuoja totalitarinės simbolikos naudojimo, palikdama galimybę šalims narėms apsispręsti individualiai. Vakarų Europos valstybės, aiškiai pasmerkusios nacizmą ir draudžiančios nacistinės atributikos platinimą, linkusios nutylėti komunizmo nusikaltimus žmoniškumui. Tuo tarpu naujosios Europos Sąjungos narės remia bet kokių totalitarinių simbolių penalizaciją, pavyzdžiui, Vengrija yra uždraudusi ir nacistinę, ir sovietinę atributiką. Tuo tarpu Lietuvos valstybės simbolika nesulaukia atitinkamos pagarbos ir nėra paplitusi taip, kaip to norėtųsi. 2005 m. liepos 22 d. Lietuvos krikščionių demokratų Jaunimo sekcija buvo paskelbusi ir išreiškusi pasipiktinimą, jog barų karaokė repertuare buvo įtraukta ir Vinco Kudirkos Tautiška giesmė.
Impulsą mintims apie būtinybę atsisakyti sovietinių simbolių suteikė Lietuvos krikščionių demokratų Jaunimo sekcijos narių apsilankymas Kaune, Rambyno bare, kurio valgiaraščio forma priminė karinį mundurą su keliomis eilėmis sovietinių medalių bei ordinų.
Krikščionys demokratai buvo šokiruoti tokio paplitusio represinio režimo atributikos fetišizavimo ir siekia viešai diskutuoti apie galimybę drausti visus totalitarinių ideologijų simbolius įstatymu, nes nebaudžiamas jų naudojimas yra nepagarbos savai valstybei demonstravimas. Sovietinė simbolika žymi laikotarpį, kuriuo Lietuvos valstybė penkiasdešimt metų buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio ir pašalinta iš tarptautinės politikos.
Sovietiniai simboliai dažniausiai yra traktuojami kaip pokštas, o neigiama reakcija į tokį elgesį kaip indikatorius, rodantis neužgijusius praeities sopulius. Tačiau ar šiuo atveju tolerancija demonstruojama vietoje ir laiku? Ar tokia mąstysena neatskleidžia fakto, kad lietuviai labai menkai linkę identifikuotis su valstybe ir nesididžiuoja ja?
XXI
© 2006 XXI amžius
|