|
Krauju
aplaistyta revoliucija Vengrijos tautos sukilimo 50-osioms metinėms
Petras KATINAS
|
Imrė Nadis
|
1956-aisiais įvykusi revoliucija Vengrijoje pirmą
kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos netikėtai pajudino Sovietų
imperijos pamatus. Kad ir ką kalbėtume, tam impulsą davė ne tiek
Stalino mirtis, kiek naujo SSKP genseko N.Chruščiovo pranešimas
XX partijos suvažiavime, įvykusiame Maskvoje 1956 m. vasario 14-26
d. Tada N. Chruščiovas iš suvažiavimo tribūnos pareiškė, kad kiekviena
valstybė (pirmiausia jis turėjo galvoje SSRS užgrobtas Rytų ir Vidurio
Europos liaudies demokratijos šalis P.K.) į socializmą turi
eiti savais keliais, netgi pabrėžė socialistinės ir kapitalistinės
stovyklos taikų sambūrį bei demaskavo Stalino ir jo epochos nusikaltimus.
Daugelis Rytų Europos komunistų, kuriems nebuvo svetimi nacionaliniai
savo tautų interesai, patikėjo tais žodžiais.
|
|
Kuo
svarbus Lietuvai 1956 metų vengrų sukilimas?
1956 m. spalio 23 d. Vengrijoje prasidėjo sukilimas,
nukreiptas prieš Sovietų Sąjungos diktatūrą, reikalaujantis tautai
laisvės. Nors sovietinė imperija buvo apsitvėrusi geležine uždanga,
garsas apie įvykius Vengrijoje tuoj pat pasiekė kitas aneksuotas
šalis, taip pat ir Lietuvą. Tuomet mokiausi Pumpėnų (Pasvalio r.)
vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Mūsų, Švilpiškių, kaime tik
vienas gyventojas turėjo radijo aparatą, per kurį buvo galima išgirsti
objektyvių žinių, perduodamų laisvojo pasaulio stočių. Nors sovietai
ir labai trukdydavo, tačiau vieną kitą sakinį buvo galima išgirsti.
Prisimenu, abi su mama vakarais purvinu kaimo keliuku skubėdavome
pas kaimyną ir gaudyte gaudydavome tuos paskirus žodžius, prasiveržusius
pro baisų traškesį ir bildesį; taip bandėme šį tą suvokti, kas dedasi
Vengrijoje.
|
|
Paskutinis
paminklas Stalinui Budapešte išlikę troleibusai
|
Senas troleibusas.
70-ojo maršruto linija 1949 metais
|
Vengrija išsilaisvino iš komunistinio periodo
paminklų tuoj po sistemos žlugimo 1990 metais. Šis procesas praėjo
sklandžiai ir buvo unikalus tarp visų pokomunistinių šalių: paminklus,
memorialinius ženklus, nukeltus iš aikščių, skverų, pastatų fasadų,
patalpino Budapešto priemiesčio parke, kur juos ir dabar galima
pamatyti. Ypatingas pasipiktinimas visuomenėje kilo, kai Gelesto
kalne buvo mėginta demonstruoti memorialą žuvusiems Raudonosios
armijos kariams. Svietinių karių statulas iškėlė po to, kai antikomunistinės
organizacijos pagrasino juos susprogdinti. Aliuzija į pašalintą
1956 metais didžiulį paminklą Stalinui buvo pernelyg skaidri.
|
|