Atnaujintas 2006 spalio 18 d.
Nr.78
(1478)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krauju aplaistyta revoliucija Vengrijos tautos sukilimo 50-osioms metinėms

Petras KATINAS

Imrė Nadis

1956-aisiais įvykusi revoliucija Vengrijoje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos netikėtai pajudino Sovietų imperijos pamatus. Kad ir ką kalbėtume, tam impulsą davė ne tiek Stalino mirtis, kiek naujo SSKP genseko N.Chruščiovo pranešimas XX partijos suvažiavime, įvykusiame Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 d. Tada N. Chruščiovas iš suvažiavimo tribūnos pareiškė, kad kiekviena valstybė (pirmiausia jis turėjo galvoje SSRS užgrobtas Rytų ir Vidurio Europos „liaudies demokratijos“ šalis – P.K.) į socializmą turi eiti savais keliais, netgi pabrėžė socialistinės ir kapitalistinės stovyklos taikų sambūrį bei demaskavo Stalino ir jo epochos nusikaltimus. Daugelis Rytų Europos komunistų, kuriems nebuvo svetimi nacionaliniai savo tautų interesai, patikėjo tais žodžiais.


Kuo svarbus Lietuvai 1956 metų vengrų sukilimas?

1956 m. spalio 23 d. Vengrijoje prasidėjo sukilimas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungos diktatūrą, reikalaujantis tautai laisvės. Nors sovietinė imperija buvo apsitvėrusi geležine uždanga, garsas apie įvykius Vengrijoje tuoj pat pasiekė kitas aneksuotas šalis, taip pat ir Lietuvą. Tuomet mokiausi Pumpėnų (Pasvalio r.) vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Mūsų, Švilpiškių, kaime tik vienas gyventojas turėjo radijo aparatą, per kurį buvo galima išgirsti objektyvių žinių, perduodamų laisvojo pasaulio stočių. Nors sovietai ir labai trukdydavo, tačiau vieną kitą sakinį buvo galima išgirsti. Prisimenu, abi su mama vakarais purvinu kaimo keliuku skubėdavome pas kaimyną ir gaudyte gaudydavome tuos paskirus žodžius, prasiveržusius pro baisų traškesį ir bildesį; taip bandėme šį tą suvokti, kas dedasi Vengrijoje.


Paskutinis paminklas Stalinui –Budapešte išlikę troleibusai

Senas troleibusas.
70-ojo maršruto linija 1949 metais

Vengrija išsilaisvino iš komunistinio periodo paminklų tuoj po sistemos žlugimo 1990 metais. Šis procesas praėjo sklandžiai ir buvo unikalus tarp visų pokomunistinių šalių: paminklus, memorialinius ženklus, nukeltus iš aikščių, skverų, pastatų fasadų, patalpino Budapešto priemiesčio parke, kur juos ir dabar galima pamatyti. Ypatingas pasipiktinimas visuomenėje kilo, kai Gelesto kalne buvo mėginta demonstruoti memorialą žuvusiems Raudonosios armijos kariams. Svietinių karių statulas iškėlė po to, kai antikomunistinės organizacijos pagrasino juos susprogdinti. Aliuzija į pašalintą 1956 metais didžiulį paminklą Stalinui buvo pernelyg skaidri.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija