Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Palanga - Lietuvos langas į jūrą

Zigmas Tamakauskas

Botanikos parko įkūrėjas grafas Feliksas Tiškevičius

Koplyčia Birutės kalne Palangoje

Birutės skulptūra Birutės kalno papėdėje

(Pabaiga. Pradžia Nr.74)

Birutės kalno legenda

Vadinamą Birutės kalną prozaiškai galima būtų galima pavadinti paprasčiausia aukšta užsilikusia kopa. Kai kas ją vadina piliakalniu ar alkaviete. Simonas Daukantas jį vadino „paskutiniu kapu, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti“. Ir buvo tikėta, kad tai esąs supiltas kunigaikščio Kęstučio žmonos kapas. Profesorius L.Klimka teigia, kad ant šio kalno buvę šventyklos stulpai dangaus šviesuliams stebėti nustatant kalendorinių švenčių ir apeigų dienas. Ši vieta, matyt, prisimenant Kęstučio ir Birutės susitikimą, dar vadinama romantiškos meilės vieta. Palangą ir Birutės vardą XIX amžiaus pirmoje pusėje ypač išgarsino poetas Silvestras Valiūnas savo kūrinyje – dainoje „Birutė“: „Ant krašto marės, Palangos miestelėj, / Kurį išplėšė mūsų neprieteliai,/ Yr didis kalnas, Biruta vadintas, / Žalioms pušelėms viršuj apsvadintas. / Ten, kur laiminga žemė buvo mūsų, / Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų, / Viežlyva, skaisti kaip rožė ir rūta / Kunigaikštienė gyveno Biruta.“ Ši daina savo patriotiniais motyvais daug prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo. Ji sklido iš lūpų į lūpas, buvo nusirašinėjama, ją dainavo ir lietuviai studentai besimokydami Maskvos bei Peterburgo universitetuose.

Birutės kalnas jau nuo seno yra apipintas įvairiomis legendomis, pasakojimais. Pagal pasakojimus, XIV amžiuje Palangos apylinkėje gyvenęs bajoras Vidmantas. Jis turėjęs nepaprastai gražią ir kilnios širdies dukterį Birutę. Ji tapusi vaidilute, pasižadėjusia visą gyvenimą kurstyti aukuro ugnį deivei Praurimei. Šį pasižadėjimą galėjęs panaikinti tik kunigaikštis. Taip ir atsitikę. Iš karo žygio su kryžiuočiais jodamas kunigaikštis Kęstutis sutikęs Birutę, kuri jį nustebinusi savo grožiu ir protu. Kunigaikštis ją pamilo ir prašė už jo tekėti. Birutė sutikusi. Tada Kęstutis liepęs toje vietoje pastatyti rūmus, o kalną pavadinęs jos vardu. Po vestuvių Birutė su didele iškilme išvykusi į Trakus, į savo vyro kunigaikščio Kęstučio rezidenciją. Čia jie susilaukė sūnaus Vytauto, kuris užaugęs savo darbais stiprino ir garsino Lietuvą. Po Kęstučio žūties Birutė nesutikusi krikštytis, grįžusi į Palangą ir apsigyvenusi savo vyro pastatytuose rūmuose. Čia ji pasižymėjusi dideliu atidumu paprastiems žmonėms, kiek galėdama jiems padėjusi visuose jų reikaluose. Už tai žmonės ją nepaprastai gerbę ir mylėję, laikę net šventąja. Mirusią kunigaikštienę palaidoję kalno viršūnėje. Jos kapą iš tolimiausių kampelių nuolat lankydavę ir krikščionys, prašydavę jos iš Dausų šalelės palengvinti žemėje gyvenančių žmonių vargus. XVI amžiaus kronininkas M. Strijkovskis liudija, kad žemaičiai ir kuršiai tą kalną vadinę šventos Birutės vardu.

Birutės kalno legenda įsitvirtino žmonių sąmonėje kaip simbolinis lietuviško atsparumo, tautinio išlikimo simbolis, kurio išraiška sovietinės okupacijos metais buvo visada gėlėmis žydintis menamas Birutės kapas. Jis priminė ir pareigą, ir būtiną prisirišimą prie savo namų, savo kultūros, savo Tėvynės.

Norėdamas sukrikščioninti tą vietą Palangos klebonas čia pastatęs Šv.Jurgio koplyčią. XVIII amžiuje koplyčia buvo atnaujinta, o 1869 metais klebono K.Steponavičiaus pastangomis pagal architekto H.Mejerio projektą ant kalno pastatyta mūrinė aštuoniakampė koplyčia. Vėliau kunigas Šarkauskis organizavo talkas kalnui sutvarkyti, jį apsodino medžiais, įrengė laiptus. Dabar koplyčioje yra gražus, metaliniu apsiaustu apgaubtas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Paveikslas pašventintas 2004 m. rugsėjo 15 d. Prie jo – labai prasmingas užrašas: „Neperstojančios pagalbos Švč. Mergele Marija, globok mūsų brangiąją Tėvynę Lietuvą“.

Bažnyčia

Palangos miesto formavimasis susijęs su bažnyčios statyba, o ji – su Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio iniciatyvine veikla, jo pastangomis platinti katalikų tikėjimą. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymi, kad M.Giedraitis paraginęs Palangos seniūną Simoną Vainą statyti bažnyčią Palangoje. Šią mintį savo fundacija parėmusi Stepono Batoro žmona karalienė Ona Jogailaitė. Tikrų žinių, kada bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta, lyg ir nėra. Tačiau 1661 metų J.Šturno albumo piešinyje pavaizduota kryžiaus plano nedidelė medinė bažnyčia su greta stovinčia varpine. Ji po kurio laiko buvo remontuota. 1705 m. spalio 18 d. tuometinis Žemaičių vyskupas Jonas Kiršenšteinas ją atšventino suteikdamas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Jono Krikštytojo bei Šv. Roko titulus.

1767 metais klebono Mato Vilčinskio rūpesčiu pradėta statyti nauja bažnyčia, nes senoji jau buvo gerokai apirusi. Nauja bažnyčia buvo vienbokštė, labai panaši į senąją – taip pat medinė, taip pat kryžiaus plano.

Bažnyčia atliko parapijiečius vienijantį darbą. Šv. Mišių aukoje dalyvaudavo visų luomų žmonės, ji tapo kiekvieno parapijiečio gyvenimo dalimi. Bažnyčia lydėjo žmogų nuo krikšto iki mirties, ji buvo ne tik krikščioniškos minties – Gerosios Naujienos skelbėja, bet ir informacijos skleidimo šaltinis. Pavyzdžiui, per 1794 metų sukilimą pirmą kartą viešai buvo platinami sukilėlių valdžios atsišaukimai lietuvių kalba. Jie buvo skelbiami ir iš tuometinės Palangos bažnyčios sakyklos. Šis lietuviškai parašytas sukilėlių dokumentas, ir dar skelbtas bažnyčioje, veikė žmonių sąmonę, skatino platesnį lietuvių kalbos vartojimą.

1907 metais Palangą papuošė nauja besistiebianti į dangų neogotikinė bažnyčia, pastatyta pagal švedų architekto K.Strandmano projektą. Šios iki šiol gražiai išsilaikiusios mūrinės bažnyčios statybai grafas Feliksas Tiškevičius paaukojo 30 tūkst. aukso rublių. Likusias lėšas sudėjo parapijiečiai ir kiti aukotojai.

Bažnyčios statytojas ir pirmasis jos klebonas buvo prelatas Juozapas Šniukšta. Paskutiniuosius aštuonerius savo gyvenimo metus Palangos altarijoje praleido žinomas visuomenės veikėjas, rašytojas ir knygnešys, lietuvybės skleidėjas ir tautinio atgimimo puoselėtojas, kovotojas prieš prievartinę polonizaciją, suvalkietis, kilęs iš Kudirkos Naumiesčio valsčiaus, kanauninkas Kazimieras Prapuolenis. Mirė jis 1933 m. balandžio 17 d., palaidotas šventoriuje. Kan. K.Prapuolenio pastangomis Palangos bažnyčios bokšte poilsiautojų patogumui buvo įtaisytas laikrodis, kuris ir dabar atlieka šią funkciją. Malonu pažymėti, kad dabartinis klebonas - bažnytinės teisės daktaras, dekanas ir kanauninkas Algis Genutis su meile atlieka savo pastoracinį darbą.

Garbinga sukaktis

Užkopę ant Birutės kalno, prie ten esančios raudonų plytų koplytėlės sienos pamatysime pritvirtintą granitinę lentelę. Joje parašyta: „1921 03 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“. Nuo to laiko jau praėjo aštuoniasdešimt penkeri metai. Tačiau šis jubiliejus plačiau nebuvo pažymėtas. Kokios aplinkybės lėmė Palangos likimą, kodėl dėl jos būta tiek daug ginčų? Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą nors trumpai praverkime istorijos to meto dureles. Po nepasisekusio 1794 metų sukilimo, Lietuvos – Lenkijos valstybė buvo padalyta trečią kartą. Rusų okupuotoje šalyje buvo steigiami administraciniai valdymo vienetai – gubernijos, kurias carai dažnai rekonstruodavo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jau gerokai apkarpytos žemės iš pradžių buvo paskirstytos į kelias gubernijas, paskui į vieną – Lietuvos guberniją, vėliau Aleksandras I Lietuvą padalijo į Vilniaus ir Gardino gubernijas. Dar vėliau iš Vilniaus gubernijos išskirta Kauno gubernija. Latviai buvo įrėminti Kuršo gubernijoje. Prie Kuršo gubernijos 1819 metais priskirta ir Palangos sritis. Tad Lietuva buvo visiškai atskirta nuo jūros.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ėmė formuotis naujas Europos žemėlapis. Dėl to vyko nuolatiniai teritoriniai ginčai. Lietuva, atkūrusi savo valstybę, ginklu turėjo kovoti dėl savo išlikimo su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1919 – 1921 metais teko ginčytis ir su latviais. Jau 1916 metų birželį Jonas Basanavičius, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Petras Klimas, Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška savo memorandume Rytų fronto vadui E.Ludendorfui pareiškė nuostatą, kad kai kurios Kuršo parapijos ir Palanga turėtų įeiti į Lietuvos valstybę. 1917 metų lapkritį vykusioje Berno užsienio lietuvių konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Tarybos delegatai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys bei Steponas Kairys, taip pat pritarta, kad į atkuriamos Lietuvos valstybės teritoriją turi įeiti Klaipėda ir Kuršo gubernijos dalis su Palanga. Tačiau Latvijos laikinoji tautinė taryba, savindamasi Palangos sritį, nenorėjo nė girdėti apie jos prijungimą prie Lietuvos. Ir vėlesniame – 1918 m. lapkričio 18 d. – Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo akte buvo suformuota mintis, kad visa buvusi Kuršo gubernija, taigi ir Palanga, sudarysianti Latvijos teritoriją. Šio ginčo sūkuryje atsirado ir Lenkijos unijinės pretenzijos ne tik į Palangą, bet ir į visą Lietuvos teritoriją. Nestabilios padėties akivaizdoje prasidėjo Lietuvos ir Latvijos derybos dėl valstybių sienos linijos. Lietuva, motyvuodama, kad Palanga jau nuo seno yra lietuvių žemė, reikalavo, kad šis kraštas iki Šventosios upės būtų perduotas Lietuvai. Kilo nesutarimų ir dėl Mažeikių, Alūkstos apskrities dalies ir Liepojos. Abiejų delegacijų ginčai baigėsi tik sienos nustatymo principų suformulavimu.

1919 metų liepą Paryžiuje vėl įvyko lietuvių ir latvių delegacijų susitikimas. Lietuviai, siekdami glaudesnio abiejų valstybių bendradarbiavimo kovose su bolševikais ir bermontininkais, atsiėmė savo pretenzijas dėl Liepojos ir kitų sričių. Tada latviai sutiko atsisakyti Palangos pajūrio iki Šventosios upės. 1919 m. lapkričio 23 d. iš Kretingos atvykusi grupelė lietuvių kareivių išvijo bermontininkus iš Palangos. Tačiau po kelių dienų atvykęs keliolika kartų didesnis latvių dalinys su kulkosvaidžiais ir patrankomis išstūmė lietuvius ir užėmė Palangą. Latviai vėl atnaujino savo reikalavimus dėl Palangos krašto. Jie mainais už Palangą reikalavo Mažeikių geležinkelio mazgo. Lietuviai su tuo nesutiko. Ir trečiosios derybos, vykusios 1920 metų vasarį Kaune, šio klausimo neišsprendė. 1920 metais Lietuvos Steigiamojo Seimo 49–ajame posėdyje Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas kunigas Mykolas Krupavičius, gėdindamas negražų latvių elgesį, jų norą atplėšti Palangą nuo Lietuvos, kalbėjo: „Mes iki šiol įpratę vadinti latvių tautą savo seserimi. Ir iš tikrųjų ji yra sesuo tuo vargu, kuris teko mums per ilgus amžius bendrai kęsti. Bet šeimynoje sesuo gražiai auginama ir motinėlės glamonėjama galų gale iškerta labai nesmagų žingsnį, kuris skaudžiai atsiliepia į globojamą motiną ir visą šeimyną. Taip lygiai ir mūsų latvių sesuo pasielgė su Lietuva“.

1920 metų rugsėjį Rygoje, tarpininkaujant Anglijos misijos Baltijos šalyse atstovui Stivenui Talentsui, ginčams spręsti buvo sudaryta komisija. Į ją įėjo du Latvijos bei du Lietuvos atstovai. Pirmininku turėjo būti Didžiosios Britanijos atstovas. Abiem pusėms tarpusavyje nesusitarus – galutinis sprendimas turėjo priklausyti pirmininkui. Didžiosios Britanijos vyriausybė komisijos pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių J. Simpsoną, žinomą visuomenės veikėją, mokslininką ir teologą, Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavusį politinės žvalgybos departamente. Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona, o nariu buvo paskirtas Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas. Komisijos darbe kaip ekspertai dalyvavo žinomas kalbininkas profesorius Kazys Būga, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Dar kartą tarpusavyje abiem pusėms nesusitarus, 1921 m. kovo 21 d. galutinį žodį tarė J.Simpsonas. Lietuvai buvo grąžintas Palangos kraštas ir gautas 19,5 km pločio priėjimas prie jūros.

1921 m. kovo 30 d. latviai pasitraukė iš Palangos. Kitą dieną vyko Palangos perėmimo iškilmės. Jose dalyvavo antrojo raitelių pulko pirmasis eskadronas, vadovaujamas kapitono Povilo Plechavičiaus, ir pirmasis husarų pulko orkestras. Į iškilmes buvo atvykę Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, kariuomenės vadas generolas S.Žukauskas, pasižymėjęs nugalint lenkus prie Širvintų ir Giedraičių, taip pat principingai derybose su latviais laikęsis Antanas Smetona, rašytojai Maironis, Vaižgantas, Vienuolis, daug žmonių iš Palangos apylinkių. Buvo pastatyti vainikais papuošti Garbės vartai su užrašu: „Sveiki, broliai“. Džiaugsmo šūksniais ir su tautinėmis vėliavomis žmonės pasitiko Lietuvos karius ir oficialius Lietuvos atstovus. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos padėkos šv. Mišios, paskui ant Birutės kalno susirinkusiai miniai, plazdant vėjuje bažnytinėms ir tautinėms vėliavoms, buvo sakomos kalbos, dar kartą pasidžiaugta Palangos atgavimu.

Palangos krašto atgavimas buvo didelis mūsų jaunos diplomatijos laimėjimas ir Lietuvos autoriteto pakylėjimas. Juo džiaugėsi visa Lietuva. Kita tokio džiaugsmo šventė vyko po 1923 metų sukilimo prijungus prie Lietuvos Klaipėdos kraštą.

Dabar viena gražiausių Palangos centrinių gatvių pavadinta J.Simpsono vardu. Tai padėka tuometinio Arbitražo komisijos pirmininkui, išsprendusiam Palangos klausimą Lietuvos naudai. Tik gaila, kad ne visi palangiškiai, o ir kai kurie kultūros žmonės žino šią mums visiems nusipelnusią, LDK Gedimino ordinu apdovanotą asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką Palangos krašto istorijoje.

Atgimimas

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas turėjo didelės įtakos ir Palangai. Atsivertė jos istorijos naujasis puslapis. Nuo pjedestalo istorijos šiukšlynan nuėjo čia besipuikavusi Lenino skulptūra. Palanga tapo svarbiausiu laisvos Lietuvos kurortu, prasidėjo nelengvi atkūrimo darbai, savarankiškėjimo procesas. 1996 metais patvirtintas ir Palangos herbas, kurio ji anksčiau neturėjo. Herbo mėlyname fone pavaizduotas auksinės spalvos gintarų vėrinys. Virš jo – sidabrinė karūna. Herbe įžvelgiame mėlyną jūrą, susisiejusia su dangaus mėlyne ir Palangą apipynusias legendas. Buvusias prasmingas – N.Gaigalaitės „Jūratė ir Kastytis“, K.Petrikaitės-Tulienės „Birutė“, vyresniojo R.Antinio „Eglė žalčių karalienė“, J.Jagėlos „Liudas Vaineikis“, A.Vertulienės „Mergaitė“ – skulptūras papildė 1952 metais sunaikinta „Laiminančio Kristaus“ skulptūra prie Tiškevičių rūmų. Ją atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Grįžo ir Birutės kalno pašlaitėje Felikso Tiškevičiaus įrengto „Lurdo“ dvasia – uolos nišoje vėl stovi Mergelės Marijos statula.

2002 metais Basanavičiaus ir Vytauto gatvių sankryžą papuošė tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklas (skulptorius Juozas Zikaras). 1997 metais atidarytas rekonstruotas, žymiai ilgesnis tiltas į jūrą. Jo dabartinis ilgis – 465 m. Ant jo žmonės mėgsta pasivaikščioti, vakarais, pagal tradiciją, - palydėti besileidžiančią saulę, jos paskutinį dienos blyksnį. Gražiai tvarkomas ir Palangos botanikos parkas, stengiamasi atgaivinti joje buvusias tradicijas, čia savo kūrybines galias demonstruoja ir atvykę dailininkai. Prie parko tvarkymo savo rankomis bei pakilia dvasia daug prisideda palangiškis žurnalistas ir rašytojas Gediminas Griškevičius. O kaip nepaminėti atidarytų lankytojams pasaulyje žinomo lietuvių dailininko Antano Mončio namų – muziejaus S.Daukanto gatvėje. Jis Lietuvai 1992 metais padovanojo 58 savo kūrinius. Įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų muziejų, šiame muziejuje eksponuojamus A.Mončio darbus galima liesti rankomis. Sakoma, tokia buvusi dailininko valia.

Neatpažįstamai pasikeitė ir svarbiausioji vedanti į jūrą – dr.J.Basanavičiaus gatvė. Malonu, kad prie jos pokyčių daug prisidėjo atliekant pradinius geodezinius-topografinius tyrinėjimo darbus ir inžinierius Juozas Kučiauskas.

Kalbant apie gerus Palangos pokyčius, negalima nepastebėti ir kai kurių juodų dėmių. Čia apie jas visas nenorėčiau rašyti. Juo labiau kad jas jau paminėjau rašytame laiške Palangos merui Remigijui Kirstukui. Ir ačiū jam už reagavimą, už greitą atsakymą, už pažadą atsižvelgti į mūsų pastabas bei pasiūlymus. Tik norėčiau čia dar kartą atkreipti dėmesį į tos pačios J.Basanavičiaus gatvės problemas. Reikėtų joje sukurti jos pavadinimą atitinkančią dvasią. Neturėtų joje būti to spengiančio triukšmo, pabaisų, rusiškos ir kitokios užsienietiškos „muzikos“ tarškalynės, užgožiančios savo garsumu kur ne kur prasiskverbusią lietuvišką dainą. Reikėtų susirūpinti ir dėl vis daugėjančių nelietuviškų pavadinimų.

Būtų gera, kad Palanga taptų vis patrauklesnė, gražesnė, kad joje vyrautų ne prekeivių primestos vertybės, kad ji išlaikytų tą romantišką istorinę dvasią, kad galėtume džiaugtis čia skleidžiama ne tik jūros, želmenų, bet ir žmogaus širdžių gerumo atgaiva.

© 2006 „XXI amžius“