Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krauju aplaistyta revoliucija Vengrijos tautos sukilimo 50-osioms metinėms

Imrė Nadis

Paminklas Imrei Nadžiui Budapešte

Petras KATINAS

1956-aisiais įvykusi revoliucija Vengrijoje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos netikėtai pajudino Sovietų imperijos pamatus. Kad ir ką kalbėtume, tam impulsą davė ne tiek Stalino mirtis, kiek naujo SSKP genseko N.Chruščiovo pranešimas XX partijos suvažiavime, įvykusiame Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 d. Tada N. Chruščiovas iš suvažiavimo tribūnos pareiškė, kad kiekviena valstybė (pirmiausia jis turėjo galvoje SSRS užgrobtas Rytų ir Vidurio Europos „liaudies demokratijos“ šalis – P.K.) į socializmą turi eiti savais keliais, netgi pabrėžė socialistinės ir kapitalistinės stovyklos taikų sambūrį bei demaskavo Stalino ir jo epochos nusikaltimus. Daugelis Rytų Europos komunistų, kuriems nebuvo svetimi nacionaliniai savo tautų interesai, patikėjo tais žodžiais.

Tarp tokių buvo ir Vengrijos komunistų partijos veikėjas Imrė Nadis, jau seniai nesutaręs su Kremliaus paskirtu Vengrijos diktatoriumi Matiašu Rakošiu, kuris šalyje vykdė dar baisesnę represijų politiką nei Stalinas SSRS. M.Rokašis prieškario Vengrijoje ilgą laiką sėdėjo kalėjime ir buvo išleistas tik po Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo 1939-aisiais. Vengrijos vyriausybė jį ir dar keletą aršiausių vengrų komunistų iškeitė į vėliavas, kurias caro armija, numalšinusi 1848-1849 metų išsivaduojamąjį karą, buvo kaip karo grobį pasiėmusi iš Vengrijos. Šio Kremliaus patikėtinio asmens kultas Vengrijoje buvo didesnis netgi už Stalino. Jis buvo vadinamas „geriausiu Stalino mokiniu“, jo portretai su užrašais „mūsų partijos mokytojas“, „didysis vengrų liaudies sūnus“, „išmintingasis visų vengrų tėvas“ kabojo visur, kur tiktai įmanoma. Ir štai jau 1983 m. birželio 13 d. SSRS partijos vadovybė, išsikvietusi į Maskvą M.Rakošį ir visą aukščiausią Vengrijos partinę valdžią, ėmė vanoti jai kailį už „liaudies ūkio sužlugdymą“, netgi pernelyg skubotą Vengrijos kolchozinimą, išpūstas „didžiąsias sacializmo statybas“ ir t.t.

N.Chruščiovas, A.Mikojanas, V.Malenkovas nedelsiant įsakė M.Rakošiui paskirti Vengrijos ministrų tarybos pirmininku seną jo priešą, 1948-1949 metais apšauktą oportunistu už tai, kad jis drįso viešai pareikšti, jog iš prievarta kuriamų kolchozų nieko doro neišeis, Imrę Nadį. N.Chruščiovas ir A.Mikojanas, skirdami I.Nadį Vengrijos ministrų pirmininku, ypač pabrėžė, kad yra labai svarbu, jog jis nėra žydas.

Mat ir 1979-aisiais kelis mėnesius egzistavusiai vadinamajai Vengrijos sovietų respublikai vadovavo užkietėjęs Vengrijos žydas Bela Kunas, Rusijoje pasižymėjęs masinėmis žudynėmis, ir jo bičiuliai T.Samuelis, J.Landuris ir kiti. Kaip ir Stalino paskirtas M.Rakošis, kuris irgi buvo žydas. O ta 1919 metų komunistų „respublika“ vengrų tautoje paliko košmariškus prisiminimus.

Apskritai N.Chruščiovas ir visas jo politbiuras net negalvojo, kad po trejų metų I.Nadis taps didžiausiu Maskvos galvos skausmu. Iš tiesų jis buvo bene vienintelis iš visų Sovietų Sąjungos užgrobtų komunistų vadovų, kuriam nacionaliniai ir tautos interesai buvo svarbiausi. Beje, knygą apie I.Nadį parašė po 1956 metų sukilimo numalšinimo pabėgęs į Vakarus ir apsigyvenęs Paryžiuje vengrų prozininkas, žurnalistas, publicistas, jau laisvoje Vengrijoje pelnęs aukščiausią Vengrijos literatūrinį apdovanojimą – Lajošo Košuto premiją, Tiboras Mėrajus, 1958-aisiais išleidęs ją Paryžiuje – „Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis“. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų, o Vengrijoje išėjo tiktai 1989 metais. 1990-aisiais, vos atkūrus nepriklausomybę, ši knyga „Mokslo“ leidyklos išleista ir Lietuvoje (iš vengrų kalbos vertė Janina Išganaitytė). Tai labai talentingai parašytas dokumentinis kūrinys, parodantis tragišką 1956 metų Vengrijos revoliuciją, vengrų tautos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, kuri baigėsi sovietų armijos invazija ir žiauriu susidorojimu.

Nors, prasidėjus demokratiniams procesams Vengrijoje, į Budapeštą atvykę SSRS ir SSKP politbiuro nariai A.Mikojanas ir M.Suslovas žadėjo, kad į vykstančius procesus sovietų armija nesikiš ir net sutiko atitraukti sovietų karinius dalinius iš Budapešto, juos labai išgąsdino 1956 m. spalio 31 d. priešais parlamentą susirinkusiai milžiniškai žmonių miniai pasakyta I.Nadžio kalba, kurią vertą pacituoti:

„Ir vėl kreipiuosi į jus, broliai vengrai, su didžiausia meile! Toji revoliucija, kurios didvyriai buvote jūs, nugalėjo! Tos didvyriškos dienos pagimdė ir tautos vyriausybę, kuri dabar kovos už žmonių laisvę ir nepriklausomybę. Mes neleisime, kad kas nors iš šalies kištųsi į vengrų vidaus reikalus! Mes dabar stovime ant tautos suvereniteto ir lygiateisiškumo pamato. Savo politiką grindžiame tik vengrų tautos valia. Brangūs draugai! Jūs gyvenate pirmąją mūsų nepriklausomybės dieną. Nuo savo kelio nušlavėme didžiules kliūtis. Iš šalies išvijome Rakošio ir Gerės šutves. Jie turės atsakyti už savo kaltes. (...) Mielieji! Šiomis dienomis pradedame derybas dėl sovietų armijos išvedimo iš mūsų šalies ir dėl Vengrijos išstojimo iš Varšuvos sutarties bloko šalių bendrijos. Tegyvuoja nepriklausoma, laisva, demokratinė Vengrijos Respublika! Tegyvuoja laisva Vengrija!“

Šito Maskvai ir jos satelitams Rytų Berlyne, Bukarešte, Prahoje, Sofijoje buvo per daug. Kaip ir to, kad Budapešte dar niekad nebuvo tokios daugybės laisvų laikraščių. Įsigalint daugpartinei sistemai, be atgimusios Socialdemokratų partijos, atsirado Katalikų partija, Katalikų sąjunga, Krikščionių jaunimo sąjunga, Demokratų partija, Vengrijos nepriklausomybės partija ir kitos. Iš jų ypač paminėtinas katalikų judėjimas, nes dauguma šalies gyventojų yra katalikai. O po dešimties Bažnyčios persekiojimo metų katalikų politikos prestižas dar labiau išaugo. Visų katalikų ir jų partijų simbolis – kardinolas primas Jožefas Mindsentis, spalio 30 dieną išlaisvintas iš pilies, kur keletą mėnesių, po daugelio metų kalėjimo, buvo laikomas namų arešte. Honvedų karininkai jį atvežė į sostinę, į Budos karalių rūmus.

Tą pačią spalio 31-ąją, kai I.Nadis sakė cituotą kalbą, atėjo pirmosios žinios, kad sovietų armija per sieną veržiasi į Vengriją. Lapkričio 1-ąją sovietų motorizuotos dalys, persikėlusios per Tisos upę, užėmė Vengrijos miestus ir karinius postus. Į Ministrų tarybą pasiaiškinti buvo iškviestas SSRS pasiuntinys Vengrijoje senas kagėbistas ir būsimasis SSRS KGB viršininkas bei SSKP gensekas J.Andropovas. Jam pareiškiamas protestas dėl sovietų armijos įsiveržimo. Tas dedasi nieko nežinąs.

Tuo metu, kai sovietų armija užėmė Vengriją, „liaudies demokratijos“ šalių partiniai veikėjai iš Rytų Vokietijos, Rumunijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos reikalavo nedelsiant nukirsti galvas Vengrijos „kontrrevliucinei hidrai“. Mirtinai persigandę, ypač Rytų Vokietijos Kremliaus statytiniai Valteris Ulbrichtas ir Otas Grotevolis, reikalavo imtis pačių griežčiausių priemonių. Kaip į tai reagavo Vakarai? Ogi niekaip. JAV prezidentas D.Eizenhaueris puikiai žinojo, kaip ir Kremlius, kad jo rankos surištos. Mat pagal Jaltos ir Potsdamo susitarimus Vengrija priklausė sovietų įtakos sferai, ir tie susitarimai, nepaisant šaltojo karo, yra šventi ir neliečiami. To, aišku, nežinojo vengrų laisvės sukilėliai.

Taigi laisvojo pasaulio radijo stotys galėjo tik morališkai juos palaikyti.

Nieko nedarė nei Suvienytųjų Nacijų Organizacija, nei Saugumo Taryba, kurioje SSRS turėjo veto teisę. Taigi laisvės revoliucija buvo žiauriai nuslopinta.

Per visą Vengriją ėmė ristis neregėto teroro banga. Užkietėję stalinistai ir kolaborantai, per revoliucijos dienas nuversti iš šiltų kėdžių, dabar keršijo be jokio gailesčio. Areštuota dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia darbininkų ir studentų. Uždari teismai dirbo dieną ir naktį. Mirties nuosprendžiai buvo skelbiami šimtams. Į kartuves siunčiami ne tik dešinieji „nacionalistai“, bet ir kairieji komunistai, socdemai. Pastarųjų buvo net daugiau. Viena pirmųjų buvo pakarta studentė Ilona Tot, dramaturgas Jožefas Galis, žurnalistas Diula Oberšovskis. Kartuvėse atsidūrė ir Vengrijos kariuomenės majoras Ardalas Palinkašas, išlaisvinęs kardinolą primą Mindsentį. Iš 33-iosios tankų divizijos, kuri lapkričio 4-ąją stojo į mūšį su Budapeštą puolusia sovietų armija, buvo pakarti beveik visi. Pradedant divizijos vadu pulkininku Palu Mečeriu, baigiant jaunais kareiviais.

Mirties nuosprendis pakariant I.Nadžiui, gynybos ministrui P.Maleteiriui ir talentingam žurnalistui Miklošui Gimešui buvo paskelbtas 1958 m. birželio 15 d., sekmadienį, apie šeštą valandą po pietų. Savo paskutiniame žodyje buvęs gynybos ministras P.Maleteris pasakė: „Aš niekuo nenusikaltau. Neišdaviau savo principų, nes kovojau už nepriklausomą Vengriją. Priesaikos ne tik nesulaužiau, bet atvirkščiai – likau jai ištikimas. Su tauta – per ugnį ir vandenį“.

O I.Nadis, žmogus, pasirinkęs mirtį, bet ne išdavystę, sakė:

„Dukart bandžiau gelbėti socializmą Dunojaus žemėje: 1953-iaisiais ir 1956-aisiais. Sutrukdė Rakošis ir rusai. O jei dabar mano gyvenimas reikalingas tam, kad įrodytume, jog ne visi komunistai yra tautos priešai, mielai jį atiduosiu. Kitaip jis būtų visai bevertis“. Visi trys buvo pakarti 1958 m. birželio 16-osios rytą. I.Nadžio ir P.Maleterio paskutiniai žodžiai buvo: „Tegyvuoja nepriklausoma socialistinė Vengrija!“

Beje, I.Nadžio procesą įdėmiai stebėjo Kremlius. Tardymams vadovavo aukšti sovietų čekistai, o protokolai buvo rašomi ne tik vengriškai, bet ir rusiškai. Visas pasaulis buvo sukrėstas. Daugelis Vakarų komunistų, ypač intelektualų, padėjo savo partinius bilietus. Netgi SSRS bičiulis, tuometis Indijos premjeras Dž.Neru žinią apie I.Nadžio ir jo draugų nužudymą pavadino tragiškai skaudžia žinia. Pasaulis dar kartą savo akimis pamatė, jog N.Chruščiovas, pasmerkęs Stalino piktadarybes, liko toks pat stalinistas. O ant pasaulio vėl užslinko niūrus imperinis stalinizmo šešėlis. Iki pat 1989-ųjų.

Gaila, kad, praėjus 50-iai metų, besiskelbiantys laisvės ir demokratijos gynėjais Paryžiuje, Berlyne, Romoje, netgi Vašingtone vėl nuolankiai linkčioja Kremliaus pusėn. Tarsi nebuvo 1956-ųjų Budapešto, 1968-ųjų Prahos, Afganistano okupacijos, visokių „raudonųjų armijų“ ir „raudonųjų brigadų“ Vokietijoje ir Italijoje, kurias ir įkūrė Maskva.

© 2006 „XXI amžius“