| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Krekenavos deimančiukas
Bronius VERTELKA Ne ordinai ir medaliai puošia žmogų, bet jo dvasinis kilnumas, sąžiningumas ir ištikimybė tėvynei. Tokia mintis atėjo spalio 7-ąją Panevėžio kraštotyros muziejuje, kur buvo švenčiamas pedagogo, poeto, rašytojo, gamtos puoselėtojo Vinco Steponavičiaus 80 metų jubiliejus. Krekenavoje gyvenantį šviesuolį tiesiog užgriuvo sveikinimų lavina. Geros sveikatos ir gražių kūrybinių siekių jam linkėjo Švietimo ir mokslo ministerijos, maironiečių, Krekenavos bendruomenės Tiltas, seniūnijos atstovai, moksleiviai, pažįstami ir giminės. Dvi valandas vyko gyvas pokalbis su provincijos įžymybe. Pabūti kartu su juo maršrutiniu autobusu atvyko devintą dešimtmetį įpusėjęs Jonas Žilevičius, apie kurio gerus darbus Krekenavoje kuriamos vos ne legendos. Iš Sūduvos krašto atvažiavo jubiliato dukterėčia Julija Beržvinskienė. Savo likimu nesiskundžiu. Jeigu gyvenimą galėčiau pradėti iš naujo, kitaip jo pragyventi, nei gyvenau, nenorėčiau,- kalbėjo V.Steponavičius. Su periodine spauda jis susibičiuliavo daugiau nei prieš 40 metų, atvykęs dirbti mokytoju į Krekenavą. Pirmuosius straipsnius išspausdino rajono laikraštis Tėvynė. Vėliau bendradarbiavo su įvairiais periodiniais leidiniais. Per šitiek metų ten pasirodė 514 jo rašinių, iš kurių per šimtą buvo eilėraščiai ir miniatiūros. 1993 metais jo eilės buvo išspausdintos Kaimo rašytojų sąjungos almanache Krintantis lapas. Po metų krekenavietis buvo priimtas į Kaimo rašytojų sąjungą. Trečiajame Abraomo Kulviečio literatūros konkurse, kurį organizavo Ūkininko patarėjo redakcija, V.Steponavičiaus kūryba buvo pažymėta antrojo laipsnio diplomu. 2003-iaisias jis tapo laikraščio Gimtinė laureatu. Lietuvai tapus laisva, daug laiko V.Steponavičius atidavė rašymui. Šį savo gyvenimo laikotarpį jis laiko kūrybingiausiu. Jo straipsnius mielai spausdino ir katalikiški laikraščiai XXI amžius Kregždutė. Rašyti visada norėjau. Rašiau, nes negalėjau nerašyti, - prisipažino jubiliatas. Vaikystėje jis turėjo keturias svajones: būti rašytoju, lakūnu, girininku ar misionieriumi. Deja, ne visos išsipildė, - kuklinosi krekenaviškis. V.Steponavičius augo Aukštadvario krašte, Čižiūnų kaime. Kada jo tėvas pamatė, kad sūnus žegnojasi kaip stačiatikis, tuoj jam tarė: Reikia mokyto lietuvio, bet ne pravoslavo lietuvio. Ir tėvas atsiėmė Vincuką iš mokyklos. Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius jubiliatui įteikė šios sąjungos diplomą, kuris liudijo, jog V.Steponavičiui suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolio garbės vardas. Dembavoje gyvenanti poetė Vidutė Emilija Sereikienė jubiliatą apjuosė tautine juosta. V.Steponavičiui, kaip žmogui ir kūrėjui, šiltų žodžių nešykštėjo prof. Ona Voverienė. Viešnia iš Vilniaus susirinkusiuosius supažindino su jo gyvenimo tarpsniais. Renginio metu paaiškėjo, kad jos būsimasis vyras ir V.Steponavičius jaunystėje mokėsi ne tik toje pačioje Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, bet ir tame pačiame kurse. Genovaitė Markauskaitė-Rėgalienė, kurią Krekenavoje yra mokęs V.Steponavičius, teigė, kad jis ją skatinęs eiliuoti. Poezijos keliu pasukusi kaunietė paskaitė savo Laišką Mokytojui. Apie tai, kaip iš V.Steponavičiaus rašinių pavyko sudaryti ir išleisti knygą Gyvenimo keliu, pasakojo Tėviškės pažinimo draugijos pirmininkas bei laikraščio Gimtinė redaktorius dr. Kazimieras Račkauskas. Ta knyga irgi buvo pristatyta renginyje. Prie knygos atsiradimo prisidėjo ir žurnalistas Jonas Laurinavičius. Jis bei K.Račkauskas dirbo be atlygio. Leidžiant knygą, finansiškai stipriai parėmė G.Markauskaitė-Rėgalienė, V.Steponavičiaus sesers trijų dukrų šeimos, jo buvęs mokinys iš JAV atsiuntė 20 dolerių. K.Račkauskas papasakojo apie pasitaikiusius sunkumus renkant lėšas. Renginį-susitikimą su neeiliniu žmogumi iš Krekenavos V.Steponavičiumi vedė etnologė Gražina Kadžytė, Tėviškės pažinimo draugijos valdybos narė. Panevėžys Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |