| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Skulptūromis puošiantis Lietuvą Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Važiuojant iš Panevėžio į Pasvalį, likus porai kilometrų iki Pumpėnų, tiesiamo greitkelio Via Baltika kairėje pusėje, negalima nepastebėti sodybos, kurios gyvenamojo namo stogą jau kelinti metai puošia Europos Sąjungos simbolika: mėlyname fone apskritimu išsidėsčiusios geltonuoja dvylika ryškių žvaigždžių. Šią sodybą, esančią Sereikonių kaime, prieš dešimt metų pirko skulptoriaus Kęstučio Krasausko ir tikybos mokytojos Virginijos Krasauskienės šeima, auginanti keturias dukreles: Kamilę, Ramutę, Astą ir Silviją. Jų tėtis sako: Atkreipkite dėmesį į vaikų vardų pirmąsias raides: KRAS Vos ne pusė mūsų pavardės. Neiškenčiu nepalinkėjusi, kad šeima pasipildytų dar, kad vaikučių gimtų tiek, kiek pavardė turi raidžių. Mama Virginija tą palinkėjimą priima palankiai. Kas žino, juk esame jauni žmonės, - sako ji. Krasauskai į Sereikonių kaimą persikėlė iš Vilniaus. Kodėl jauni, išsimokslinę žmonės atsisakė gyvenimo sostinėje? Kodėl savo buitį susiejo su kaimu? Seniai svajojau gyventi ten, kur būtų daug žolės ir daug medžių, - prisimena Virginija. Tokia pat svajonė sukosi Kęstučio galvoje. Menininkui reikia kūrybinio polėkio, plačių erdvių, gamtos. Be to, reikia dirbtuvių. Skulptoriaus dirbtuvės turi būti aukštos, kad galėtų tilpti modeliai, ir erdvios, kad kuriamą ar jau sukurtą darbą galima būtų apžiūrėti iš visų pusių, nekliudytų ankštos patalpos sienos ir daiktai. Tokias dirbtuves Kęstutis jau turi. Įsirengė pats. Jose pirmiausia į akis krenta dainininkės Beatričės Grincevičiūtės skulptūros gipsinis modelis. Tai K.Krasausko magistro darbas, atliktas 2002 metais, tebelaukiantis pasiturinčio rėmėjo. Tačiau dar grįžkime prie jų apsisprendimo gyventi būtent čia, Aukštaitijoje, prie judrios Via Baltika automagistralės. Pirmasis atsakymas: jiedu aukštaičiai. Kęstutis gimė Panevėžyje, ten baigė aštuonias klases, paskui, anksti pajutęs meninį potraukį, išvažiavo toliau mokytis į tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune. Panevėžyje tebegyvena jo tėvai. Virginija pumpėnietė. Pumpėnuose gyvena jos tėvai, močiutė, sesuo, padedanti auginti gausią šeimą. Be viso šito, yra dar viena priežastis, dėl kurios norėjosi įsikurti Pasvalio rajone. Kęstutis savo kilmę iš motinos pusės sieja su garsiaisiais Vileišiais iš Medinių kaimo, su Vincento ir Agotos Mačėnaitės vaikais. Petras, Antanas, Jonas Nors jų gyvenimo ir veiklos laikas sietinas su XIX a. pabaiga XX a. pradžia, bet tolimų giminaičių darbai nėra pamiršti: iš kartos į kartą perduotas jų patriotizmas, atsidavimas tėvynės reikalams pasiekė provaikaičių ir proprovaikaičių kartą. Šiemet ir pernai Kęstutis gavo malonų pakvietimą iš Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus Vasario 16-osios proga apsilankyti Prezidentūroje surengtame priėmime. Juk Jonas Vileišis (1872-1942), advokatas, ilgametis Kauno miesto burmistras, produktyvus publicistas, Lietuvos Tarybos narys, 1918 metais pasirašė Vasario 16-osios aktą. Kęstutis ir jo žmona Virginija dėkingi Prezidentui už pakvietimus ir už retą progą šią širdžiai mielą šventę praleisti Vilniuje. K.Krasauskas, diplomuotas Dailės akademijos magistras, savo skulptūromis jau antras dešimtmetis puošia Lietuvą. Jo bakalauro darbas, skirtas poetui Pranui Vaičaičiui atminti, pastatytas Sintautuose 1996 metų pavasarį. Tačiau tai nėra pirmasis jo kūrinys. Kūrybinės veiklos pradžia siejasi su mokslo metais, praleistais S.Žuko technikume. Puslapis po puslapio verčiame K.Krasausko darbų fotografijų albumą ir greitai įsitikiname, kad jo skulptūros puošia visus Lietuvos regionus. Vilnius, Raseiniai, Kupiškis, Rokiškis, Pasvalys Pernai jis dalyvavo kūrybinėje stovykloje Olandijoje. Ten taip pat pasiliko jo skulptūra. Taigi nesunkiai suskaičiuotume šimtą šio menininko darbų. Visi jie atlikti įdomiai ir išradingai, ypač traukia žiūrovų dėmesį. Kartais meninį sprendimą padiktuoja žaliava medžio rąstas, kuris talentingo žmogaus rankose pavirsta meno kūriniu, nuo kurio sunku atitraukti akis. K.Krasauskas vienas produktyviausių Lietuvos skulptorių. Vien šiais metais jis dalyvavo keliose kūrybinėse stovyklose. Į renginio Kaune programą Ką pasėsi 2006 buvo įtrauktas trijų dienų medžio skulptūrų drožimas iš ąžuolo. Kęstutis sukūrė krėslą, ant kurio atlošo sėdi angelas ir groja dūdele. Gana drožti velnius, Lietuvą pradėkime puošti angelais, - pusiau rimtai, pusiau juokais sako skulptorius. Jo Angelas patiko renginio organizatoriams. Funkcinę paskirtį turinti skulptūra buvo nupirkta. K.Krasauskas šiemet taip pat dalyvavo Anykščiuose vykusiose dviejose kūrybinėse stovyklose, sukūrė Saulės žirgą ir Kumelaitę. Skulptūras nupirko Arklio muziejus, esantis rašytojo Jono Biliūno tėviškėje, Niūronių kaime. Prieš dvejus metus pradėtas tvarkyti Kupiškio Kupos slėnis, ten rengiamos rekreacinės zonos, organizuojamos kūrybinės stovyklos. Šiemet K.Krasauskas kartu su skulptoriumi Vidu Jatulevičiumi iš Vabalninko išdrožė skulptūrą Nuo kranto iki kranto. Raseinių etnografijos ir istorijos muziejus bei Raseinių urėdija Viduklėje organizavo kūrybinę stovyklą. Tiesiami takai per pelkę, šalia jų poilsio zonos. Netoliese Maironio tėviškė, Dubysos atkrančiai žali. Prie šaltinio K.Krasauskas išdrožė horizontalią skulptūrą, papuoštą ąžuolo lapais. Meninį sprendimą padiktavo medis. Tai suolas, ant kurio pavargęs keliautojas gali prisėsti ir pailsėti. Istorikai patikslino Saulės mūšio vietą. Ji yra Pamūšyje (Pakruojo r., Pašvitinio seniūnija). Tą vietą nutartą įamžinti skulptūromis, buvo surengta kūrybinė stovykla. K.Krasauskas savo darbą pavadino Saulės mūšis. Dabar skulptorius rengiasi rugsėjo mėnesį Pasvalyje vyksiančiai kūrybinei stovyklai. Kokie jūsų darbai puošia Pasvalį ir jo apylinkes? klausiu K.Krasauską. Jų nemažai. Pumpėnų bažnyčioje kabo Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno portretinis bareljefas; Pumpėnų vienuolyno, kuriame dabar gyvena Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai vienuoliai, koplytėlės tabernakulis, Pieta Kastravickų sodyboje, 2000 metais Pasvalyje pastatytas koplytstulpis Jonui Krikštytojui K.Krasauskas yra aktyvus Pumpėnų tikinčiųjų bendruomenės narys, jis gieda bažnyčios chore. Man norisi giedoti, - sako jis. Ir prideda: Kai 1990 metais Panevėžyje grąžino Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią, pradėjau giedoti tos bažnyčios chore. Reikia pamatyti Kęstutį giedantį ir tuojau įsitikinsi, kad tai labai tikintis žmogus. Jis įrodo, jog giedojimas dviguba malda. Tačiau jūs - jaunas žmogus. Jums mokantis teko patirti visą sovietinės mokyklos buldozerinio ateizmo spaudimą. Kaip subrendo jūsų tikėjimas?, - klausiu. Daug lėmė apmąstymai 1990 metais. Tuomet tarnavau sovietinėje armijoje Rygoje. Kovo 11-ąją paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvos politikų buvome kviečiami palikti sovietinę armiją ir grįžti į tėvynę. Proga pasitaikė gera. Buvau komandiruotas į Ruklą. Pasielgiau taip, kaip liepė politikai. Atvykau į Seimą, pareiškiau norą tarnauti tėvynei, būti savanoriu. Kartu su kitais nukentėjau Naujojoje Vilnioje. Mušė šautuvų buožėmis. Sąmonė tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo. Prieš akis visiškai nežinoma ateitis. Gal sušaudys? Kai esi ant mirties ir gyvybės slenksčio, atsiveria žmogaus gyvenimo prasmė, norisi mąstyti būties temomis, - prisimena Kęstutis. Susipažinus su skulptoriaus K.Krasausko ir jo žmonos Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos tikybos mokytojos ir skautų vadovės Virginijos Krasauskienės šeima, žvelgiant į jų keturias sveikas, gražias dukreles, stiprėjo nuomonė: nesvarbu, kur žmogus gyvena, mieste ar kaime, svarbu, ką jis veikia, kaip sugeba įprasminti savo gyvenimą, puoselėti Dievo duotus talentus. Nekaltinkite tamsos. Verčiau uždekite žiburį, - tų žodžių jie neištarė. Tačiau tie žodžiai visada suskambės ausyse, kai prisiminsiu šią šeimą. Pasvalio rajonas
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |