Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Elegiški seserų balsai žuvusiems broliams...

Prof. Ona VOVERIENĖ

Poetė Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnienė Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

Nepasiduosim – tęsim žygį,

kol meilė smurtą nugalės

Tikiu: Tauta nušluos vergiją.

Vėl grįš ramybė į namus.

Nušvis laisvų tautų vardyne

Tėvynės vardas nemarus…

Aldona Puišytė

Buvau girdėjusi apie šią įdomią Lietuvos poetę, pratęsusią Janinos Degutytės, Kazio Bradūno eiliavimo tradiciją, jos dvasinį ryšį su jais; skaičiau jos eilėraščių „XXI amžiuje“, bet audringoje dienų tėkmėje, genamoje politinių ir tautinių aktualijų bei Levo Tolstojaus dvasinio imperatyvo „Gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė…“, įsakmiai reikalaujančio užbaigti pradėtus darbus, nesidairiau ir neieškojau artimesnio ryšio su poete.

Tačiau labai nudžiugau radusi pašto dėžutėje jos naujausią knygą – eilėraščių rinkinį „Baltojo Raitelio baladės“ (K., 2006). Knyga gražiai apipavidalinta talentingos dailininkės Gražinos Didelytės Baltojo Raitelio (raitelės) ir žirgo formų simbolika, knygos recenzentės Viktorijos Daujotytės nuomone, reiškiančia dvasinį ryžtą, kokio literatūrologė iki šiol dailininkės darbuose dar nebuvo mačiusi. Tikriausiai dėl to ji ir vadina poetę ir dailininkę dvasios seserimis, dovanojančiomis savo elegiškai skausmingą kūrybą „tylintiems broliams“.

Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnienė gimė 1930 m. sausio 4 d. Jurgėliškiuose Jurbarko rajone. Dirbo Kauno vaistinių farmacininke (1955-1969), buvo Literatūros muziejaus bendradarbė (1969-1977), Kauno menininkų namų darbuotoja; jau išleido 17 poezijos rinkinių: „Žalvario raktai“ (1970), „Kur meta plunksną vieversys“ (1978), „Po ąžuolu-šaltiniu“ (1980), „Įvardijimai ir sąskambiai“ (1985), „Neužmirštuolių skliautai“ (1989, 1990), „Virgilijos“ (1990), „Šviesą pro erškėtį“ (1995), „Atminties valandos“ (1996), „Balsai ir aidai“ (2001). Dabar išėjo „Baltojo Raitelio baladės“ (2006). Išleisti eilėraščių rinkiniai vaikams: „Ledo mergelės“ (1974), „Sidabro varpelis“ (1976), „Po lino žiedu“ (1981), „Tėvelio sodas“ (1998), pjesės-pasakos vaikams „Saulė ledo bokšte“ (1978), „Juodoji karalaitė“ (1987); bendradarbiavo katalikiškoje pogrindžio spaudoje – žurnale „Rūpintojėlis, vertė eilėraščius iš anglų, prancūzų, čekų, latvių, gruzinų, ukrainiečių kalbų; dar piešia sausa ir aliejine pastele miniatiūras ant mažų pajūrio akmenėlių ir didelio formato drobių, tapo ikonas, mokėsi ikonografijos meno Italijoje, Karlo Bertaninio dailės mokykloje. Taigi turime mūsų tautos garbei begalinio darbštumo ir įvairiapusę menininkę, kuria Lietuva gali ir turi didžiuotis.

Naujausias jos eilėraščių rinkinys „Baltojo Raitelio baladės“ skirtas Kęstučio apygardos partizanų, žuvusių už tautos laisvę, Antano, Juozo ir Vytauto Puišių bei jų bendražygių atminimui. Knygos pratarmė pavadinta taip: „Seserų baladės tylintiems broliams“, o parašyta prof. V.Daujotytės. Joje aukštai įvertinta poetės kūryba. Knygą sudaro dvi dalys: „Sopulingasis manuskriptas“ ir „Viltingasis manuskriptas“, bei poeto Roberto Keturakio eilėraščių rinkinio įvertinimas-epilogas, pavadintas „Skaudžiai plastanti liepsnelė“.

Eilėraščio rinkinio fonu poetė pasirinko „Laisvės varpo“, leisto Lietuvos partizanų pogrindyje, mintį: „Mūsų brangioji Tėvynė ir mes patys esame tokiame baisiame pavojuje, kokio dar niekada neteko patirti per visą ilgą mūsų tautos istoriją…“ (1947 m. kovo 1 d.).

Įvesdama į Lietuvos partizanų kovų tematiką, poetė eilėraščių rinkinio prologe cituoja partizanų poetą Bronių Krivicką, kartu su jais pasirinkusį tokią pačią dalią ir likimą – geriau mirti, negu vergauti komunistiniam okupantui:

O giriom raudant ir tą skaudžią skriaudą,

Ir kraują brolių kritusių atmink,

Ir sielvartą švelniųjų seserų…

Bronius Krivickas

Ir tarsi aidas girios pakrašty poetė žuvusiam partizanui atataria:

Kraujo upeliai

Per žemę sruvo.

„Gėriau nuo kraujo

Vandenį sūrų.

Kraujo molekulėm

Sūdytą duoną

Valgome, broliai…“

Sesė raudojo…

Labiausiai poetę stebina, „kas atvėrė sunkiuosius žalvario vartus“, „kas atidavė karališko miesto raktus plėšrioms užkariautojų ordoms?“

Ne svetimi, mieloji, ne svetimi. O mūsų pačių tautiečiai, Lietuvos duona išmaitinti, jos vandenėliu pagirdyti, susirgę bolševikinės neapykantos ir pavydo liga savo artimui, savo broliui, savo kaimynui… Ir tą ligą jiems atnešė svetimieji, komunizmo šmėklos ir šėtono garbintojai. Ir mūsų tautiečiai susitapatino su užkariautojų ordomis, supanašėjo.

Pykčio iškreipti jų veidai,

Melo midumi suteptos lūpos,

Kibios ir godžios jų rankos,

Žingsniai – žvangantys geležimi…

Ir lietuviai, tapę savo tautai svetimaisiais, dalyvavo savo brolių ir sesių trėmimuose, jų žudynėse. Juos poetė ir atsimena:

Tvanki ir kurčia birželio naktis…

Artėja neganda – genčių ištremtis.

Durtuvai žybčioja nakties tamsoje,

Vilkšuniai šiepia putotus nasrus.

Jau paruošti gyvuliniai vagonai,

Tyko slapčia ir kulka pasalūnė…

O tie, kurie trėmė, kurie žudė? Jie niekur nedingo. Jie čia pat, Lietuvoje… Kaip vilkšuniai šiepia putotus nasrus. Uždarė archyvus, norėdami paslėpti savo tautiečių kraują ant jų rankų. Jie Lietuvai jau svetimi. Todėl visiškai pritariu poetės nevilties šauksmui.

„Sopulingojo manuskripto“ baladės byloja, kaip Lietuvos vyrai, „rūstūs, nuščiuvę ir ryžtingi“, rinkosi pulkais į Žaliąją girią, kaip jie priklaupę „bučiavo Trispalvę, ginti prisiekė pavergtą tautą“, o „prosenių karžygių dvasios, spindinčiu supo ratu ir budėjo…“, kaip jie stojo į kovą žūtbūtinę, kai „skliautas aptemo auštančio ryto“, o Lietuvos „žemei skaudėjo, brolis, kur krito“, o „motulė meldėsi apglėbusi kryžių“, „verkė parpuolus ant kieto bruko“, „per naktį rypavus…, rytui išaušus jau nepakilo“. Gulėjo turgaus aikštėje „septyni girių broliai“ „ant purvino bruko“, „kietas akmuo jiems po galva“ ir „svyrantis sesės šešėlis šalia“. Tai ji, lietuviška Antigonė, „naktį slapčia iškasė paniekintą brolio kūną, susupo nebalinto lino drobulėn, ir parengė apeigai paskutinei“.

Lietuvos partizanai, skirtingai nuo plėšrių ateivių svetimšalių „pykčio iškreiptais veidais“, ėjo į kovą nepraradę žmoniškumo ir kilnumo, idealiųjų vertybių. Juos lydėjo Dievas ir lietuviška malda: „Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip geram krikščioniui, kaip narsybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu ir žmoniškai elgtis su nugalėtu. Tavo vardu, Viešpatie, pradedam šį savo žygį…“ (Ten pat, p. 18). Jie ir kovoti ėjo – už laisvę, už gimtą žemę, „už protėvių senas pilis“, „už Tautos garbę“:

Burias jų pulkai iš naujo.

Žuvusius – kiti atstos…

Gins paniekintą, išduotą

Garbę, engiamos tautos.

Su širdgėla poetė kalba, kad žuvę Lietuvos partizanai buvo užkasti „be godonės“, be raudos ir be maldos, „kai baimės šmėkla klaidžiojo laukais“.

Paniekintus jų kūnus

Į aštrų žvyrą kasė parankiniai duobkasiai

Tik plieskė iš Rytų raudona smurto saulė

Ir vaipės ant stribyno sienos tirono šypsena…

Bet jų, tų žuvusiųjų Lietuvos bernelių, ištikimų tėvynės idealams, atminimas beldžiasi į išlikusiųjų širdis ir su nerimu klausia:

Kas pilkapį mums supils,

Ar senovinį tuščią kenotafą?

Kas jį Kryžium paženklins?

Nenorim bevardžių lemties,

Klaidžiot be vietos nenorim,

Nenorim toj prievartos dykroj…

Pražuvusios atminties.

Poetas Kęstutis Geda viename savo straipsnyje rašė, kad poetas, jeigu tik jis yra tikras kūrėjas, bus ir tautos pranašas, nuspėjantis jos ateitį. Poetė irgi neatsispyrė šiai pagundai. Ji savo baladėse pranašauja, kad tauta tik tada taps laisva, kai visi jos žuvusieji už laisvę bus apverkti, apraudoti, kai bus „pagerbta laisva jų kraujo auka“, „kai didvyrių sielos kelionėn paruoštos“, kai juos ten, Amžinybėj, „pasitiks prosenelių pulkas, pilių ir piliakalnių budinčios dvasios“, „kai bus atlaikytos Mišios gedulingos, atkalbėtos egzekvijos mažoje bažnytėlėj“. Tik tada „pro kančią ims šviesti“ „Lietuvos Prisikėlimo galia“.

Lietuvos partizanai, net eidami mirti, savo spaudoje pranašavo: „Žiema, sukausčiusi gamtą, niekada nebūna amžina. Ji baigiasi užleisdama vietą jaunam, skaisčiam, žiedais kvepiančiam pavasariui. Mūsų Tėvynėje, viešpataujanti žiema taip pat ne amžina…“ (Laisvės varpas. 1947, gruodžio 24).

O šiais žodžiais prasideda poetės „Viltingasis manuskriptas“. Jos vizijose šuoliuoja Baltasis Raitelis „per nualintą kraštą, spindintį kalaviją iškėlęs“:

Šuoliuoja pro Kernavę

pro senąją Trakų pilį –

apžvelgia valdas paveldėtas…

Ir vario trimitą pūsdamas žadina:

… Kelkite, kelkite, kelkite –

Geroji viltis jau nubudo

apiplėštos Tautos širdyje…

Jau baigėsi puotos, paradai.

Ištvirkėlei Babelei išmušė

Lemtinga žūties valanda.

….

Laikas, jau laikas

Slibiną vyt į jo irštvą…

Išgirdusi tą vario trimito garsą, poetė skatina tautos dvasią:

… Pasikėlei

kovon – tai šviesk visuos,

nenusilenkusi Tautos dvasia,

su ateities viltim drąsia…

Slogus netikrumo ir nerimo laikotarpis kausto tėvynę: „Užkariautojai ir genties išdavikai – puola tikrinti melo tvirtovės vartų“. Ak, kaip norėtų „svetimųjų sargyba“, žvanginanti „nelaisvės lenciūgais“, Baltąjį Raitelį vėl pavergti. Veltui. Jis jau nebesurakinamas. Jį sparnais kelia nubudusi tautos dvasia, pasiryžusi nugalėti:

Jo rankose spindi teisybės kalavijas,

jo širdį pridengia ištikimybės skydas,

žalvaryje įrėžtas Trijų Lelijų herbas.

Ir jis, Baltasis Raitelis, atgaivins teisybės žodį, kuris žadins vargo žemę, paskelbs jos Atgimimo žinią pasauliui:

Dabar Teisybės žodis –

mūsų kalavijas,

Dvasia stiprybės

Žalvarinis skydas…

Ir nors dar neužmiršta Sausio 13-osios tragedija, ir nors dėl jos kaltieji „rankas nusiplauna lyg pilotai“, ir nors jie „ant skausmo dirvos kėtojas kaip dagiai“, Lietuva jau keliasi. Keliasi ir Lietuvos partizanai iš žvyrduobių ir durpynų, iš „įdubusių girioj kapų, iš pakelės griovių“, „tyliai stojasi vyras prie vyro“, nušvitę Atgimimo aušroj.

Ne taip ir svarbu, kad dar kol kas „liūdnai Tėvynės akys žiūri“, „pažliugę gatvės“ ir „veidai nupilkę“, „Trispalvė, Himnas ir Viltis – tik simboliais belikę“.

Ne amžinai tos drangios liūtys,

Ne amžinas klastuolių nuodas.

Juk nusijuoks ir vaikas liūdnas,

kai pamatys – karalius nuogas…

Ir todėl poezijos rinktinės autorė TIKI:

Tikiu tauta, kuri išgėrė taurę

tulžies kartybių – ji dar atsibus.

Ir Dvasios eroj eis į lemtį taurią,

sulaužius laikinus dienų stabus.

Tikiu Dvasia, kuri gyvybėj ulba -

balta balandė spindinčiais sparnais:

Išauš diena, dar ji pasaulį stulbins

darbais ir žygiais, gėrio kupinais…

Duok, Dieve, kad tai įvyktų greičiau.

Nesu menotyrininkė nei žodžio meistrė; mano stichija – lentelės ir skaičiukai. O čia parašytos mintys – tik skaitytojos emocija, todėl apibendrindama pateiksiu poeto ir literatūrologo R.Keturakio mintis. Šiuo atveju niekas geriau už jį įvertinti poetės kūrybos ir negali. Jis rašo: „Ne, ne vien žodžiai – jų tonas, virpėjimas, garsų keitimasis, kontrapunktai, muzika, aimana, giesmės aukštuma, iškankintos širdies atodūsis ir be jokios pauzės choralo gaudimas, teisiojo įkvėpimas, tramdomas rūstumas. Taip poetė mums atsiskleidžia ne tiek, kiek matė, o tiek, kiek girdėjo visu gyvenimu, visa budria dvasia, visu talentu… Vienintelis prašymas turėtų pasiekti skaitytoją: sustabdyk tekstu skubantį žvilgsnį ir įsiklausyk įveikdamas savo kurtumą, nes aplenkęs tekstą gaubiančią muziką, niekados neišgirsi išgelbėjimo didvyriškumo. Ir tada niekados tavęs nepasieks Tiesa, kad tikriausia Tėvynė yra Laisvė“ (ten pat, p. 94).

Nuoširdžiausiai ačiū už suteiktą dvasios puotą. Gražaus jubiliejaus, pažymėto didele prasme, proga sveikiname poetę ir linkime jai ir toliau tęsti savo kūrybinį kelią, pažymėtą atminimo ir pilietiškumo ženklais. Tai dabar – svarbiausia.

© 2006 „XXI amžius“