|
Painiava
Vėl diskutuojama dėl politinės reklamos ribojimo per radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal tuomet reikia uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams, juk daugelis mena laikus, kai už politiką trėmė, kalino.
Tokie svarstymai ir kėslai gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą su partine reklama.
Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį valstybei pagražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis eina į rinkimus ar piketą jie visi yra aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui. Štai šitokios padėties ir siekta nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Depolitizuoti mokyklą, kariuomenę, visuomenines organizacijas, visą visuomenę, politiką palikti vienai, neseniai vadintai komunistų (bolševikų), partijai, buvo pagrindinis buvusiųjų siekis. Pasisekė. Dabar apsimetėliškai verkšlenama, kad vangiai kuriasi pilietinė visuomenė, kad tikrų piliečių Lietuvoje tėra apie 20 proc.
Tautinėms valstybėms, kokia yra ir Lietuva (antras Konstitucijos straipsnis), neužtenka būti kosmopolitišku piliečiu, o tautiškai susipratusiu, lietuvių tautines vertybes puoselėjančiu ir ginančiu piliečiu, aktyviu politikos dalyviu, nes Lietuvos Pirmoji respublika 1919 metais sukurta ir 1990-aisiais atkurta tautiniu pagrindu. Jei kam kyla klausimai dėl tautinių mažumų, aiškiai turime suvokti ir tvirtinti, kad tos mažumos priklauso lietuvių tautai (Lietuvos rusai, Lietuvos lenkai, Lietuvos čigonai, Lietuvos žydai, tik ne rusai, lenkai, čigonai žydai Lietuvoje (taip gali vadintis į svečius atvykę kitataučiai), jos privalo būti lojalios kamieninės lietuvių tautos ir jos valstybės siekiams. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 metais apsilankęs Lietuvoje, vietinius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais, ir neteisūs tie lenkai, kurie, būdami Lietuvos piliečiais, save vadina lenkais Lietuvoje (polaki na Litvie), tarsi čia jie tik svečiuotųsi.
Politinės reklamos ribojimas ar draudimas masinėse informacijos priemonėse, ypač populiariausioje LRT, prilygtų išpilietinimo tąsai. O kaip su partine reklama? Norint į šį klausimą atsakyti, tenka politinę ir partinę veiklą trumpai apibūdinti.
Politinė veikla yra nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą. Partijos yra politiniai dariniai, kurių veikla taip pat nukreipta į valstybės kūrimą ir tvirtinimą, tačiau pagal tam tikrą, savitą tai partijai ideologiją. Politinei ir partinei veiklai palyginti tinka pasitelkti ūkio pavyzdį. Jei ūkio (politikos) sąvoka apima pramonę, energetiką, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, tai ūkio šakos (partijos) tik vieną iš ūkio sričių (pramonę, energetiką ar kokią miškininkystę). Demokratinėje valstybėje visavertę politiką gali vykdyti tik partijų visuma, todėl partinė veikla mokyklose, kariuomenėje bei kitose valstybinėse institucijose draudžiama, gi politinė veikla negali būti draudžiama, ji turi būti skatinama.
Pats organizacijų skirstymas į politines ir visuomenines yra nelogiškas (tas namas medinis, o anas dviejų aukštų), nes, jei visuomeninės organizacijos veikla prisideda prie valstybės reikalų tvarkymo, ji jau dalyvauja politikoje, yra politinė, nors nepartinė, organizacija.
Partinės reklamos, priklausomai nuo tam tikros partijos daugumos Seime, nuo finansavimo, ne tik komercinėje žiniasklaidoje, bet ir nacionaliniame LRTV yra per daug. Apie tai galima diskutuoti. Tačiau Lietuvoje politinės reklamos, politinės propagandos, politinio raštingumo pamokų, be kurių pilietinės visuomenės neišsiugdysime, labai trūksta, todėl apie jos draudimą ar ribojimą negali būti nė kalbos. Diskusijos dėl politinės, o ne partinės reklamos ribojimo yra kilusios iš sąvokų painiavos.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|