Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šachmatai ir politika

Garsus šachmatų didmeistris Viktoras Korčnojus

Šveicarijos mieste Ciuriche baigėsi šachmatų didmeistrių, vadinamųjų greitųjų šachmatų, turnyras „The Lichthof Chess Champions Day“. Šių varžybų nugalėtojais paskelbti du rusų šachmatų didmeistriai – Kremliaus numylėtinis Anatolijus Karpovas ir didelę jo nemalonę užsitraukęs pasaulio čempionas Haris Kasparovas, nuolat kritikuojantis Rusijos prezidento V.Putino vykdomą demokratijos užgniaužimo politiką. Be šių čempionų, Ciuricho turnyre dalyvavo buvęs garsus SSRS šachmatininkas, dabar Šveicarijos pilietis Viktoras Korčnojus ir vengrų šachmatininkė Judita Polgar. Didmeistriai greitųjų šachmatų turnyre turi sužaisti po dvi partijas (juodosiomis ir baltosiomis figūromis). Pagal reglamentą, vienai partijai sulošti skiriama ne daugiau kaip penkios minutės, o kiekvienam ėjimui apgalvoti – vos trys sekundės. H.Kasparovui šis turnyras buvo pirmasis po to, kai, pernai laimėjęs turnyrą Linarese, jis paskelbė baigiantis savo sportinę karjerą. Iki šiol H.Kasparovo reitingai šachmatų pasaulyje buvo patys aukščiausi tarp visų pasaulio šachmatų didmeistrių. Ir tik visai neseniai jį aplenkė pasaulio čempionas iš Bulgarijos Veselinas Topalovas. Bulgaro reitingas – 2813 punktų, o H.Kasparovo – 2812 balų. 1999 metais H.Kasparovo reitingas buvo pasiekęs fantastišką lygmenį – 2851 balą. O dar nuo SSRS laikų tebesantis Kremliaus favoritas A.Karpovas dabar užima 40-ąją vietą pasaulio šachmatų didmeistrių reitinge. Bet, nepaisant to, turnyrai, kuriuose dalyvauja šie du garsūs šachmatų didmeistriai, sukelia didelį visuomenės susidomėjimą. Mat H.Kasparovo ir A.Karpovo dvikovos jau nuo seno įgavusios politinį atspalvį. Daugelis šachmatų specialistų po Ciuricho šachmatų turnyro prisiminė šių didmeistrių kovą dėl pasaulio šachmatų čempiono titulo 1984 metais. Pastarasis turnyras įvardijamas kaip beprecedentis pasaulio šachmatų istorijoje ne tik dėl jame vykusios dramatiškos kovos, bet ir dėl buvusio SSRS Sporto komiteto didžiulio spaudimo, prie kurio prisidėjo ir Tarptautinė šachmatų federacija, kurios prezidentas Kampomanesas ne kartą buvo įvardijamas kaip Maskvos statytinis ir netgi KGB agentas. A.Karpovas buvo paskelbtas pasaulio šachmatų čempionu dar 1975 metais, kai kovoti dėl karūnos atsisakė amerikietis Robertas Fišeris. Tačiau atsirado dar vienas pretendentas į šachmatų karūną, 12 metų jaunesnis už A.Karpovą H.Kasparovas. Jis puikiai laimėjo pretendentų turnyrų ciklą ir gavo teisę mesti pirštinę A.Karpovui. Tačiau pirmoji dviejų „K“ šachmatų dvikova, vykusi nuo 1984 m. rugsėjo 10-osios iki 1985 m. vasario 15-osios, baigėsi skandalu. Po 27 partijų A.Karpovas pirmavo net 5:0. Tačiau H.Kasparovui pavyko perimti iniciatyvą, ir netrukus rezultatas tapo jau 5:3 H.Kasparovo naudai. Tada į Maskvą paties SSKP politbiuro iniciatyva buvo skubiai iškviestas FIDE prezidentas Kampomanesas, kuris paskelbė nutraukiantis turnyrą neskelbiant jo rezultatų ir paskyrė naują kovą – esant rezultatui 0:0 – 1985 m. rugsėjo 1 d.

Savaime suprantama, H.Kasparovas tokį beprecedentį sprendimą įvertino kaip FIDE ir Kremliaus nomenklatūros sąmokslą, bet rengėsi naujam turnyrui. Naują dvikovą dėl pasaulio šachmatų karūnos, įvykusią Maskvoje, Čaikovskio koncertų salėje, užtikrintai laimėjo H.Kasparovas, ir FIDE prezidentas Kampomanesas buvo priverstas 1985 m. lapkričio 10 d. paskelbti jį tryliktuoju pasaulio šachmatų čempionu. Be to, H.Kasparovas šį titulą iškovojo būdamas tik 22 metų ir buvo pats jauniausias čempionas šachmatų istorijoje.

Nuo 1993 metų FIDE yra suskilusi, ir pasaulyje vyko du čempionatai dėl šachmatų karūnos, o kiekvienas laimėtojas skelbėsi esąs pasaulio čempionas. Rugsėjo 21 dieną Kalmukijos sostinėje Elistoje pagaliau prasidėjo kova tarp dviejų čempionų – daugiausia užsienyje gyvenančio ruso Vladimiro Kramnikovo ir bulgaro V.Topalovo. Didmeistriai sužaidė dvylika partijų Kalmukijos vyriausybės aktų salėje. Turnyras baigėsi lygiosiomis, todėl buvo žaidžiamos papildomos partijos, o tada laimėjo V.Kramnikovas. Prizinis šios dvikovos fondas – 1,12 milijono dolerių buvo padalytas po lygiai, nepaisant turnyro baigties. Kalmukijos prezidentas Iliumžinovas kiekvienam šachmatininkui skyrė dviejų aukštų rezidencijas, automobilius, milicijos apsaugos ekipažus ir kvalifikuotus virėjus, kurie gamina maistą kiekvienam varžovui.

Tuo tarpu buvęs garsus visame pasaulyje šachmatininkas Viktoras Korčnojus, 1976 metais nusprendęs palikti Sovietų Sąjungą ir dabar gyvenantis Šveicarijoje, savo knygoje „Šachmatai – mano gyvenimas“ rašo, jog kaip tik A.Karpovas ir jo globėjai Kremliuje faktiškai išgrūdo jį iš tėvynės. Kremliaus valdovams labai patiko, kad A.Karpovas prisiekinėjo galįs nugalėti R.Fišerį, o V.Korčnojus atvirai pareiškė, jog su R.Fišeriu žaisti būtų ypač sunku. Be to, kaip teigia V.Korčnojus, A.Karpovas kilęs iš darbininkų šeimos, yra rusas, o V.Korčnojus – beveik žydas. „Todėl nacionaliniu SSRS didvyriu aš jokiu būdu negalėjau tapti“, – rašo savo knygoje didmeistris. Beje, kai 1974 metais V.Korčnojus žaidė mačą su A.Karpovu, žmonėms net buvo draudžiama bendrauti, netgi sveikintis su juo ir jo žmona bei treneriais ir padėjėjais.

Be V.Korčnojaus, partinės nomenklatūros nemalonę buvo užsitraukęs ir kitas sovietų šachmatų didmeistris Michailas Talis. Sporto funkcionieriai, gavę komandą iš Kremliaus, nubaudė M.Talį už tai, kad jis 1963 metais kartu su V.Korčnojumi, nuvykę į Kubą, privalėjo sulošti kelias šachmatų partijas su „legendiniu revoliucionieriumi“, pavadintu Če Gevara. Tačiau ir V.Korčnojus, ir M.Talis aplošė „revoliucionierių“, nors sovietų diplomatai Kuboje ir labai aukšti „laisvės salos“ veikėjai paties F.Kastro vardu prašė, kad su Če Gevara didmeistriai sužaistų bent jau lygiosiomis. Taip neatsitikus, H.Korčnojus ir M.Talis buvo sumušti buteliais viename Havanos bare ir išvežti į ligoninę, kur juos saugojo automatais ginkluoti Kubos saugumiečiai. Grįžę namo abu didmeistriai gavo pylos ne tik iš sporto funkcionierių, bet ir aukštų SSKP pareigūnų. „Tai buvo pirmas kartas, kai aš supratau, kad su tais žmonėmis man nepakeliui“, - rašo V.Korčnojus. O 1976 metais, per šachmatų turnyrą, vykusį Olandijoje, V.Korčnojus, kalbėdamas per radiją „Paryžiaus balsas“, nepagailėjo kritikos SSRS valdžios ir sovietinės santvarkos atžvilgiu. Tada jam buvo pasakyta, jog namo gali ir negrįžti, nes jeigu sugrįš, tai į jokį užsienį niekada neišvyks. Ir didmeistris pasiprašė politinio prieglobsčio.

Žurnalistų paklaustas, kada jis pirmą kartą po pabėgimo į užsienį apsilankė tėvynėje, V.Korčnojus atsakė: „Pirmą kartą galėjau atvykti į tėvynę 1992 metais. Juk vienas pirmųjų M.Gorbačiovo dekretų buvo tas, kad 24 buvusiems SSRS intelektualams, kuriems buvo atimta SSRS pilietybė už disidentinę veiklą, pilietybė bus sugrąžinta. Tame sąraše buvo A.Solženicyno, R.Rostropovičiaus, jo žmonos Višnevskajos bei V.Korčnojaus pavardės. Aš mandagiai atsisakiau tokios garbės. Kitaip negalėjau, nes jau priėmiau šveicarišką gyvenimo būdą ir mąstymą. Išskyrus šios naujos mano tėvynės neutralitetą. Nes esu įsitikinęs, kad neutralitetas yra liga, ir dar užkrečiama. Kokių nors didelių ambicijų aš jau nebeturiu. Savo šachmatų karjeros pradžioje žaidžiau su žmogumi, gimusiu 1887 metais. O prieš porą metų žaidžiau su šachmatininku, gimusiu 1990 metais. Skirtumas – daugiau kaip 100 metų“.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“