| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Uostamiesčiui kultūra ne kokia nors kupra
Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja dirba Goda Giedraitytė. 27 metų valstybės tarnautoja jauniausias tokias pareigas užimantis žmogus Lietuvos savivaldybėse. Ji baigusi dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Vengrijoje įgijo magistrės laipsnį ir grįžo į gimtąją Klaipėdą. Dvejus metus dirbo miesto savivaldybės parodų rūmuose, paskui atėjo į Kultūros skyrių. Laimėjusi konkursą, neseniai pradėjo jam vadovauti. Su uostamiesčio savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda GIEDRAITYTE kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA.
Jūsų, kaip tikros klaipėdietės, nuomone, ko reikėtų, kad gimtasis miestas taptų gražesnis, patrauklesnis, kad jis būtų artimesnis ir mielesnis svečiams? Klaipėdos kultūrinis gyvenimas yra gana intensyvus. Vakarais turi iš ko rinktis, kur nubėgti ir ką pamatyti. Kitas dalykas, kad yra menkas pasirinkimas tiems poilsiautojams ar turistams, kurie nėra klasikinės muzikos mėgėjai, nenori eiti į teatrą. Iš tikrųjų Klaipėdai kitokių kultūros renginių labai trūksta. Juk uostamiesčio gatvėse galėtų šurmuliuoti gatvės muzikantai, teatralai, mimai ir pan. Neabejotina, kad Klaipėda išsiskiria Džiazo festivaliu, Jūros švente. Tai stambūs renginiai, į kuriuos kviečiame svečius. Bet truputį trūksta gyvenimo gatvėse. Tai vienas dalykas, kurį reikėtų tobulinti ir gerinti. Lygiai taip pat reikia susirūpinti miesto puošyba, miesto įvaizdžiu. Klaipėdoje nedaug rasime netradicinių skulptūrų, netradicinių objektų, tuo tarpu Vilniuje ar kur nors užsienyje jų pilna. Nemažai laiko gyvenote Vilniuje. Kuo skiriasi sostinės ir uostamiesčio gyvenimas? Vilnius skiriasi ne vien gyventojų, potencialių lankytojų, klausytojų ir žiūrovų skaičiumi. Klaipėdoje žiūrovai dar išbadėję, jiems įdomu pamatyti daug dalykų, kuriuos atsivežame iš Vilniaus ar iš užsienio. Iš tikrųjų surenkame pilnas sales. Mūsų žiūrovas dar nėra pasisotinęs ir persisotinęs. Tai ir pliusas, ir minusas. Vasarą Klaipėda atrodo tuščia, nes visi eina prie jūros. Vilniuje ir dieną jie vaikštinėja gatvėmis. Pasiūlos atveju nematau didelių skirtumų tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Yra daug kultūros vartotojų, ir jiems yra kur nueiti. Jums teko studijuoti Vengrijoje. Ar tai, ką išvydote ten, galima pritaikyti ir Klaipėdoje? Vengrija irgi priklausė buvusiam sovietiniam blokui, bet ji dabar atgimsta. Ten, kaip ir pas mus, stengiamasi puoselėti savo šalies istorinę praeitį, atgaivinti ją, pristatyti ir parodyti. Lygiai taip pat daroma Lietuvoje. Turime Klaipėdos krašto etnokultūros centrą. Etninėmis tradicijomis mes esame įdomūs. Bet atvykę turistai norėtų pamatyti ir sovietinių paminklų, o mes jų nedaug išsaugojome. Iš tikrųjų, rodydami piliavietę, pasakodami mūsų miesto atgimimo istoriją, kartais iš svečių išgirstame: o kur galima pamatyti rusišką paveldą? Jiems tai irgi yra įdomu. Ar reikėjo grumtis dėl kokio nors objekto, kad jis nebūtų nušluotas nuo žemės paviršiaus ir toje vietoje nebūtų pastatytas ištaigingas viešbutis ar kazino? Gal būta ketinimų sunaikinti kažkurį miesto istorinį kampelį, dėl kurio vėliau būtų tekę graužtis? Iš tikrųjų šiuos reikalus sprendžia Kultūros paveldo departamentas. Vedėja dirbu kelis mėnesius, tačiau jau susidūriau su nemažu skandalu. Klaipėdoje buvo nugriautas senojo malūno pastatas. Miesto visuomenė sukilo ir piktinosi, kaip galima sunaikinti tokį statinį. Nors ten visi dokumentai buvo sutvarkyti kaip reikia. Žinau visus šios istorijos niuansus, bet tai ne mano prerogatyva ką nors drausti. Tačiau šio pastato nugriovimas tapo gera ir skaudžia pamoka, visuomenė reiškė nepasitenkinimą ir sukilo, kad būtų išsaugotas vienos laivų kompanijos teritorijoje esantis senas sandėlis. Tokie blogi pavyzdžiai skatina puoselėti kitus istorinius objektus. Ar tai vienintelis miesto skaudulys? Klaipėda statistiškai vienas jauniausių miestų Lietuvoje. Turime vieną jauniausių universitetų ir daug jaunimo. Bet prarandame labai daug kūrybingų žmonių. Baigę Menų fakultetą, jie išvyksta tęsti mokslų į Vilnių ar į užsienį arba visiškai emigruoja, kas jau būdinga visai Lietuvai ir įvardijama kaip susirūpinimą keliantis faktorius. Todėl viena iš kultūros politikos prioritetinių krypčių yra sudaryti sąlygas jaunimui, kad jis nepaliktų uostamiesčio. Žinoma, negalima uždrausti išvykti, bet norėtųsi, kad, svetur pasisėmę žinių, jie grįžtų atgal. Reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jaunimas parvyktų ir toliau dirbtų savo miestui. Kaip tai įmanoma padaryti? Kultūros skyrius yra paruošęs jaunimo rėmimo programos projektą, kurį rengiamės pateikti miesto Tarybai. Bandysime daugiau finansuoti jaunimo projektus, stažuotes. Aišku, šiandien dirbtuvių ar studijų negalime parūpinti, bet kvalifikacijos kėlimą, išvykas stengsimės paremti kiek galėdami. Ketiname glaudžiau bendradarbiauti su universitetu ir kartu kūrybiniam jaunimui parodyti, kad jis reikalingas miestui. Būtina pasakoti, supažindinti kultūros darbuotojus su tomis galimybėmis, kad jie irgi jaustųsi kaip savo namuose. Ar jus pažįsta Klaipėdos jaunimas? Esu kultūros fanatikė. Laisvalaikiu einu į teatrą, koncertus, lankau parodas. Dėstau universitete bei Dailės akademijos Klaipėdos fakultete, nors pati dar studijuoju dailės vadybą Vilniaus dailės akademijoje. Miesto savivaldybėje įkurta Kultūros ir meno taryba, turinti patariamąjį balsą miesto Tarybai. Jos nariai universiteto bendruomenės, kūrybinių organizacijų, sąjungų atstovai, teatralai, muzikai įvairių žanrų kūrėjai. Jie gali išsakyti savo problemas ir spręsti, kaip jas įgyvendinti. Šulinys, nebūtinai per sausrą, ir tas išsenka. Savivaldybės biudžetas taip pat turi dugną. Miestui reikalinga ir verslininkų parama. Kuo jie yra nudžiuginę? Jūros šventei didžiausiam miesto kultūriniam renginiui dalį lėšų skiria verslo žmonės. Tai kaip jų tradicinis sąmoningumo aktas. Verslininkai aktyviai reiškiasi miesto gyvenime. Esame numatę rengti bendrus projektus atgaivinant senamiestį. Aišku, augant kaštams, kultūrinėms reikmėms lėšų trūksta. Manau, jog bendradarbiavimas su verslininkais ateityje stiprės. Vienas Klaipėdoje žinomos meno galerijos savininkas, kurio pavardės nenorėčiau atskleisti, priekaištavo, kad jo išpuoselėtas kultūros židinys mažai rūpi savivaldybei, jos atstovai netgi nesiteikia dalyvauti parodų pristatymuose. Dailininkas piktinosi, kad Jūros šventė virsta vos ne alaus švente. Gal tų lėšų dalį tikslinga per projektus skirti meno žmonėms? Pradėsiu nuo paskutinio klausimo ir pirmiausia į jį atsakysiu. Menininkams, visuomeninėms organizacijoms kasmet savivaldybė skiria atitinkamą kiekį lėšų per kultūrinių renginių rėmimo programą. Rugsėjo mėnesį skelbiamas konkursas, ir tų paraiškų daugėja. Galiu pagirti, jog žmonės išmoko rašyti projektus. Kiekvienais metais projektams savivaldybė skiria 300 tūkst. litų. Stengiamės padėti visiems, kiek leidžia mūsų galimybės. Turiu ką pasakyti ir dėl pirmojo klausimo. Aš stengiuosi visur nueiti, bet mano galimybės yra ribotos. Pasitaiko, jog vieną vakarą vyksta net keturi renginiai ir į visus juos subėgioti nesu pajėgi fiziškai. O menininkams visada atviros Kultūros skyriaus durys. Aš suprantu, problemų turi ir dailininkai, ir muzikantai. Bet reikia prisiminti, jog esame jauna valstybė, ją tik statome, ir iš tikrųjų daugiausia lėšų skiriama miesto gatvėms, namams tvarkyti, norint pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę. Kai šiandien pareiškiame, jog norime kitaip gyventi, nukenčia kultūra. Kitas dalykas, kad anksčiau gyvenome kastomis. Teatras gyveno sau, dailininkai turėjo savų rūpesčių, universitetas sprendė savas problemas, ir tarp jų nebuvo sąsajų, ryšių. Reikia išmokti kalbėti, bendrauti ir gyventi kartu. Atėjus į skyrių dirbti, mano vizija buvo pradėti komunikuoti ir imti bendradarbiauti. Juk visi dirbame to paties miesto gerovei, nesvarbu, kad ne visi esame pavaldūs savivaldybei. Man pavaldžios tik kelios kultūros įstaigos, kitos Kultūros ministerijai, bet kas iš to, juk esame vieno miesto gyventojai ir vieno miesto kultūros veikėjai. Menininkui, ypač pradedančiam, pragyventi iš kūrybos yra sunkoka... Per jaunimo rėmimo programą atsirado galimybė gauti stipendijas. Kas kreipėsi, visiems stengėmės padėti. Mes negalime parūpinti dirbtuvių ar kitų dalykų. Bet visos kūrybinės organizacijos yra įsikūrusios savivaldybės nuosavybėje pagal panaudos sutartį. Rūpinamės jų veikla, mokame už menininkų paslaugas organizuodami renginius. Eiliuojančių, rašančių prozą dabar nors vežimu vežk. Ar tokie kūrėjai gali tikėtis paramos? Leidybos projektai yra vertinami ekspertų. Turi būti pridėtas knygos maketas ir t.t. Tai vertina komisija. Galiu pasakyti, jog čia nepadeda pažintys. Šiemet pasirodė leidinys Klaipėdos kultūros ženklai, kurį inicijavo ir finansavo Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius. Jį gerai įvertino knygų mugėje Vilniuje. Ko gali tikėtis miestas? Mūsų skyrius ateinantiems penkeriems metams rengia Klaipėdos kultūros politikos planą. Senamiestyje numatyta turėti atskiras galerijas, kur būtų pristatomi amatai, menininkų kūryba. Tai bus tarsi kiemelis, kuriame menininkai populiarins namų amatus. Šiemet ten turėtų prasidėti darbai. Puoselėjame svajonę 2009 metais senojoje tabako įmonėje įkurti kultūros fabriką. Ten susijungs ir šiuolaikiniai menai, ir kūrybinis verslas: leidyklėlės, galerijos ir pan. Gautos lėšos pertvarkyti jachtų uostelį. Pernai sukurtas miesto kūrybinis ženklas simbolizuoja, kad atsigręžiame ne į pramoninį uostą, urbanistinį miestą, bet į miestą prie jūros, su savo jūrinėmis tradicijomis, su savo simbolika. Norisi daryti vien gerai ir greitai. Čia padės kolegų patirtis ir užsidegimas. Tarp keturių Kultūros skyriaus darbuotojų esu jauniausia. Išeitis randama sujungiant visų mūsų žinias, visi skyriaus darbuotojai turi kultūrinio darbo patirties. Klaipėda
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |