|
Garsių Lietuvos rašytojų tarpusavio ryšiai
Andrius TEIŠERSKIS
Daugelį Lietuvos rašytojų, literatūros veikėjų siejo artima
draugystė, nuoširdus bendravimas, neretai palikdavęs žymę ir jų
kūryboje. Jie rėmė vienas kito idėjas, veikė vienas kito pasaulėžiūrą.
Apžvelgsime tarpusavio ryšius šių rašytojų: Abraomo Kulviečio
(1510-1545) ir Stanislovo Rapalionio (1485-1545); Marijos Pečkauskaitės
Šatrijos Raganos (1878-1930) ir Povilo Višinskio (1875-1906); Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės (1861-1943) ir Lauryno Ivinskio (1810-1881);
Balio Sruogos (1896-1947) ir Vinco Mickevičiaus-Krėvės (1882-1954).
Čia pasakojama apie kelerių rašytojų tarpusavio bendravimo
ryšius, kurie yra geriausiai žinomi. Juose galima rasti visko: ir
humoro, ir meilės dramų, ir didžiulės pagarbos.
Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapalionis
Jie siejami su lietuvių raštijos pradžia. Abu jie buvo žymūs XVI amžiaus šviesuoliai, bandę versti Vakarų Europos rašytojų ir poetų kūrinius į lietuvių kalbą. Be to, abu sudarė sąlygas atsirasti pirmajai lietuviškai knygai Martyno Mažvydo (1520-1563) Katekizmui (1547). Vis dėlto jų vardus sujungė ne tik literatūros istorija: ir gyvenime jiedu artimai bendravo.
A.Kulvietis, gimęs netoli Kauno, studijavo daugelyje universitete Krokuvoje, Liuvene, Vitenberge, klausė žymių humanistų ir reformacijos veikėjų Erazmo Roterdamiečio (1469-1536) ir Martyno Liuterio (1483-1546) paskaitų. Grižęs į Vilnių, įsteigė mokyklą, kurioje dėstė reformacijos šalininkai. Joje dirbo ir jo pusbrolis S.Rapalionis, kuris taip pat studijavo keliuose universitetuose.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pradėjus smarkiai persekioti protestantus, A.Kulvietis ir S.Rapalionis persikėlė į Karaliaučių, kuriame tapo žymiausiais tuo metu ką tik įsteigto universiteto profesoriais, turėjusiais didžiulį autoritetą ne tik tarp studentų, bet ir tarp dėstytojų.
Tiek A.Kulvietis, tiek S.Rapalionis labai rūpinosi lietuvių raštijos reikalais. Abraomas vertė į lietuvių kalbą giesmes ir psalmes. Tokį patį darbą atliko ir Stanislovas. Beje, jis buvo užsimojęs išversti į lietuvių kalbą ir Bibliją, bet jo pradėtą darbą nutraukė mirtis.
A.Kulvietį ir S.Rapalionį ištiko netikėta mirtis tais pačiais 1545 metais. Jie nebepamatė savo išspausdintų giesmių, kurias į 1547 metų Katekizmą įdėjo to paties Karaliaučiaus universiteto studentas M.Mažvydas, kuris, beje, buvo A.Kulviečio ir S.Rapalionio pusbrolis.
Marija Pečkauskaitė Šatrijos ragana ir Povilas
Višinskis
Marijos tėvų dvaras Užventyje buvo netoli Ušnėnų, P.Višinskio tėviškės. 1891 metais Marijos tėvai pakvietė P.Višinskį, tuo metu gabų gimnazistą, pamokyti jų vaikus. Tuomet jis ir susipažino su Marija, tada dar 13 metų panele, kuri buvo graži, išsilavinusi ir muzikali. Užsimezgė draugystė, kuri laikui bėgant stiprėjo. Netrukus jiedu suprato, kad vienas kitą myli.
Marija bandė plunksną, tiesa, lenkiškai. P.Višinskis įkalbėjo ją rašyti lietuviškai, buvo jos patarėjas ir nuoširdžiausias kritikas. Jis pradėjo siuntinėti jos kūrinius į įvairius literatūrinius žurnalus.
Marija ir Povilas vienas kitam parašė daug laiškų, kuriuose pinasi literatūrinės problemos ir jų pačių meilės drama.
Praslinkus keleriems metams, abipusis supratimas ima blėsti, nes 1900 metais, suartėjusi su kunigais, Marija ėmė rašyti į klerikalinio pobūdžio spaudą. Povilui tai nepatiko. Tai ir atitolino vieną nuo kito.
Nepaisant visko, Povilas liko ištikimas ir geras Marijos draugas: sekė ir vertino jos literatūrinį darbą, įkalbėjo ją toliau mokytis, parūpino jai lėšų. Būtent jo dėka M.Pečkauskaitė keletą metų studijavo Ciuriche (Šveicarija) pedagogiką.
M.Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ir P.Višinskio bičiulystė, atsispindėjusi jų laiškuose, yra vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių lietuvių literatūros pavyzdžių.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Laurynas Ivinskis
Pirmasis Gabrielės mokytojas buvo L.Ivinskis, su kuriuo susiję ryškūs ir malonūs rašytojos vaikystės prisiminimai. Pasibaigus 1863 metų sukilimui, Laurynas neteko mokytojo vietos, tegaudamas menkutę pensiją vos 30 rublių per metus. Tuomet L.Ivinskis pradėjo gilintis į įvairiausių Lietuvos augalų sandarą, piešdavo juos dažais beveik visą parą. Būtent tokį L.Ivinskį visa esybe įnikusį į mokslo darbus, labai nepraktišką kasdieniniuose reikaluose, nuskurdusį ir suvargusį pasikvietė pas save gyventi Joniškėlio gydytojas Petkevičius, būsimosios Bitės, kuri tuo metu buvo penkerių metų mergaitė, tėvas. L.Ivinskis, nenorėdamas būti išlaikytinis, ėmė mokyti Gabrielę. Taip užsimezgė draugystė tarp žilagalvio, truputį keistoko mokytojo ir mažos mergytės, palikusi būsimosios rašytojos atmintyje daug neblėstančių ir šviesių akimirkų.
Po daugelio metų rašytoja prisiminė: Ivinskis pirmasis supažindino mane su žemėlapiais, kuriuos buvo sukabinėjęs toje kambario kertėje, kur stovėjo ilgas ir senoviškas fortepijonas. Ivinskio užkeliama ant fortepijono, turėdavau kasdien pakeliauti upėmis, vandenynais arba sausuma iš vieno žemės taško į kitą, išvardydama visas vietas pakeliui. (...) Visa savo širdimi buvau prie to pirmojo savo mokytojo prisirišusi. Ką tik gaudavau gardesnio, tuoj skubėdavau su juo pasidalyti.
Darbštus, fanatiškai atsidavęs liaudies švietimui ir mokslui, demokratiškas, geraširdis ir linksmas toks L.Ivinskis liko G.Petkevičaitės-Bitės atmintyje iki pat jos mirties.
Balys Sruoga ir Vincas Mickevičius-Krėvė
B.Sruoga ir V.Mickevičius buvo artimi draugai. Jiedu ilgus metus profesoriavo Kauno universitete, kur V.Mickevičius-Krėvė buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o B.Sruoga skaitė rusų literatūros istoriją ir įvairius teatro dalykus.
Tai buvo keistoka pora kai jie abu vaikščiodavo Laisvės alėja Kaune, negalima buvo jų nepastebėti: Balys pasižymėjo išskirtiniu aukštu ūgiu, o Vincas visiškai mažiukas. Petras Cvirka net sukūrė anekdotą apie juos. Eina jiedu gatve ir V.Mickevičius-Krėvė klausia: Baly! Baly, koks pas tave oras? Gražus, geras oras. Saulė šviečia, atsako B.Sruoga . O pas mane lyja..., skundžiasi V.Krėvė.
Šitaip buvo švelniai pajuokaujama iš rašytojų draugystės. Tačiau piktesnės pašaipos jie nesulaukdavo net iš didžiausių aštraliežuvių, nes V.Mickevičius-Krėvė buvo visų pripažintas lietuvių literatūros klasikas, o B.Sruoga ne tik žymus rašytojas, bet ir puikus teatro teorijos žinovas ir dramaturgas. Studentai teatralai jį tiesiog dievino.
Abu rašytojus jungė kūrybinių interesų ir pažiūrų bendrumas. Abu buvo dideli lietuvių tautosakos žinovai ir tyrinėtojai, abu labai kritiškai žiūrėjo į prieškario kultūrinę politiką.
Ir šiomis dienomis yra daug literatūros istorijos neišaiškintų B.Sruogos ir V.Mickevičiaus-Krėvės kūrybinio bendradarbiavimo faktų. Literatūrologas Kostas Korsakas (1909-1986) prisiminė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paskelbta daug straipsnių M.Kemšio slapyvardžiu. Visi buvo įsitikinę, kad po juo slepiasi V.Mickevičius-Krėvė, ir Krėvė to neneigė. Tačiau ilgainiui kilo įtarimas, kad juos rašė B.Sruoga, o gal kartais ir jie abudu.
Panašių neišaiškintų atvejų, specialiai sukurtų mistifikacijų, kurių didelis meistras ir mėgėjas buvo B.Sruoga, galima atrasti ir daugiau. Tai dar neįmintos lietuvių literatūros istorijos mįslės.
© 2006 XXI amžius
|