Atnaujintas 2006 spalio 18 d.
Nr.78
(1478)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Koks tikrasis Vaižganto gimtinės pavadinimas?

Vytautas BAGDONAS

Lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas savo atsiradimą taip aprašo atsiminimuose: „Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje, 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną sen. kalendoriaus, Dievo motinos gimimo dieną, per pat sumą“. Tiek Vaižganto prisiminimuose, tiek jo kūriniuose – visur galima surasti vienintelį gimtojo sodžiaus pavadinimą – Malaišiai. Taip šį kaimą vadino kartų kartos. Tačiau žinynuose, enciklopedijose, „Vietovardžių žodyne“, spaudos leidiniuose galima perskaityti kiek kitokį pavadinimą – Maleišiai. Dėl to malaišiečiai ir Vaižganto kūrybos gerbėjai itin piktinasi, kaltina kalbininkus, jog šie vietovardį vis normina, patys nežino ką daro ir pan. Ir ne tik Malaišių kaimas dažnai pavadinamas Maleišiais. Pro tą kaimą tekanti Malaišos upelė pradėta vadinti Maleiša. Išeivijos rašytojo, vertėjo ir knygų leidėjo Stepo Zabarsko gimtinė tame pačiame Svėdasų krašte iš Pamalaišio jau virto Pamaleišiu. Šį rudenį buvo iškilmingai paminėtas Malaišių 750 metų jubiliejus. Būtent ši sėliams priklausiusi vietovė ne kartą buvo minima Lietuvos karaliaus Mindaugo dokumentuose. Taigi vietovė be galo sena, garsi, tačiau iki šiol tebesiginčijama, tebesvarstoma, kaip reikėtų rašyti ir tarti pavadinimą – Malaišiai ar Maleišiai.

Rengiantis Vaižganto gimtinės 750-ųjų metinių minėjimui, pertvarkant ekspoziciją Svėdasų krašto muziejuje vėl iškilo dilema dėl Malaišių ar Maleišių pavadinimo. Tad organizatoriai raštu kreipėsi į Lietuvių kalbos instituto direktorę, beje, kilusią iš Svėdasų, doc. dr. Jolantą Zabarskaitę. Spalio pradžioje gavome atsakymą ir šio instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Artūro Judženčio ir Vardyno skyriaus vadovo dr. Laimučio Bilkio išsamų paaiškinimą.

Štai ką rašo Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovas dr. L.Bilkis: „(...) Skirtingų minėtų formų (Maleišiai ir Malaišiai – V.B.) vartosena susijusi su vietos tarmės ir bendrinės kalbos santykiais. Kaip žinoma, Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvoje priebalsis „l“ prieš dvibalsį „ei“ yra kietinamas, todėl po „l“ vietoje „ei“ tariama „ai“ (...), tad vietiniai (ypač senieji) gyventojai, be abejo, vartoja tarminius vardus Malaišiai, Malaiša, Pamalaišys. (...) Tačiau bendrinėje lietuvių kalboje vartotini sunorminti, t.y. bendrinės kalbos atitikmenimis perteikti, vietovardžiai. Todėl oficiali bendrinės kalbos forma turėtų būti (ir yra) Maleišiai. (...)

Vartoti ne tarmines, bet pagal bendrinės kalbos reikalavimus sunormintas vietovardžių formas reikalauja ir Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymas, kurio VII skirsnio 14 str. teigiama: „Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba. (...)

Iš to darytina išvada, kad oficiali bendrinėje kalboje vartotina kaimo vardo forma turi būti (ir yra) Maleišiai (taip pat ir Maleiša, Pamaleišys)“.

Taigi kalbininko dr. L.Bilkio paaiškinime labai aiškiai parašyta, kad Malaišiai – tai tarminis kaimo vardas, o Maleišiai – oficiali bendrinėje kalboje vartotina forma. Todėl galima daryti išvadą, kad niekas neturėtų smerkti žmonių, kurie, bendraudami tarpusavyje, rašo ir taria tarmišką vietovės pavadinimą. Tačiau nereikėtų pykti ir tuomet, kai knygose, spaudoje pasirodo Maleišių pavadinimas. Iš tiesų, kaip teigia dr. L.Bilkis, tai ne koks sovietinis pramanas, bet dar prieškario Lietuvoje sunormintas ir iki šių dienų išlikęs vietovardis, oficialus, bendrinėje kalboje vartotinas žodis.

Svėdasų seniūnija,
Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija