Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

IŠtikimi priesaikai

Prie paminklo partizanų žūties vietoje. Kairėje, šalia paminklo – Julija Sadauskaitė-Levickienė

Prie 1990-aisiais pastatyto paminklo perlaidotiems 1944-1952 metais žuvusiesiems Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams

Rugsėjo 30-ąją prie naujai suremontuotos Šv. vysk. Stanislovo bažnyčios Višakio Rūdoje rinkosi žmonės – giminės, kaimynai ir kiti bendraminčiai paminėti Sutkų šeimos tragedijos, 1950 m. vasario 2 d. (per Grabnyčias) įvykusios bunkeryje. Už žuvusius partizanus šv. Mišias aukojo ir prasmingą pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vidmantas Striokas.

Bažnyčia pasipuošė Kauno politinių kalinių sąjungos vėliava, prie kurios stovėjo žuvusiųjų bendražygis Tauro apygardos partizanas dim. mjr. Juozas Armonaitis ir Politinių kalinių sąjungos tarybos narys šaulys Juozas Pukinskas.

Po šv. Mišių vykome į partizanų žuvimo vietą lydimi Kazlų Rūdos urėdijos urėdo Alfredo Zdanavičiaus. Ten prieš dvi savaites Genocido ir rezistencijos centras pastatė paminklą klastingai užpultiems ir nelygioje kovoje žuvusiems partizanams: tėvui Vincui Sutkui – Seniui, mamai Sutkienei, dukrai Bronei Sutkutei-Sadauskienei – Barbei. Tame paminkle įrašytos ir 1949 m. lapkričio 19-20 d. išėjusių iš bunkerio parsinešti maisto ir žuvusių pasaloje Valentino Sadausko – Velėnos bei Juozo Naujoko – Kęstučio pavardės.

Paminklą, paskendusį gėlėse ir žvakių liepsnelėse, pašventino Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. Ignas Plioraitis, kartu paminėdamas ir visoje Lietuvoje žuvusius partizanus.

Apie didvyrišką trijų asmenų Sutkų šeimos septynias valandas trukusią kovą ir žūtį bunkeryje išsamiai aprašo Antanina Garmutė knygoje „Tėvo vasara“.

Po gedulingo paminėjimo Sutkų šeimos žūties vietoje važiavome į Jankus, kur žuvusieji buvo nutempti ir niekinami gatvėje iki pavasario. Vėliau užkasti giliuose grioviuose miške.

1990 m. rugsėjo 2 d. Sutkų dukrų ir kitų žuvusių partizanų artimųjų rūpesčiu iš po medžių šaknų iškasti kovotojų kauleliai buvo sudėti į karstus ir nuvežti į Višakio Rūdos bažnyčią. Po šv. Mišių karstai vėl parvežti į Jankus ir palaidoti miške. Jiems čia pastatytas akmeninis paminklas, kuriame įmūryta plokštė su didvyrių pavardėmis.

Prie šio paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, deklamuoti eilėraščiai, pasimelsta. Mišku nuvilnijo partizanų daina:

Atlikęs pareigą Tėvynei,

Narsus kary, Tautos sūnau,

Tu užgesai, kai laisvė švito,

Laimėjai kovą, tik ne sau.

Šeimos tragedija tuo nesibaigė. Praėjus metams po sutuoktuvių, B.Sutkutei – Sadauskienei ir mano pusbroliui Valentinui Sadauskui gimė dukra Julytė, kurią globoti tėvai buvo priversti atiduoti pamiškėje gyvenantiems Jankauskams. Mama Bronytė vis bėgdavo iš bunkerio mergaitę pamaitinti. Žuvus Bronytei kartu su tėvais, o kitoms mažametėms Sutkų dukrytėms, išblaškytoms pas svetimus žmones ir nešiojančioms ne savo pavardę, dingsta ir Julytės pėdsakai.

Grįžus man iš lagerio, niekas negalėjo pasakyti, kur Sadauskų dukra. Tik po kurio laiko, dabar jau suaugusiai jauniausiai Sutkų dukrai Dalytei padedant, apčiuopiau menkus ieškomos dukterėčios Julijos pėdsakus.

Pamačiau ją jau beveik 50-metę, užauginusią tris dukras ir palaidojusią vyrą Levicką, bet nežinančią savo kilmės. Ji iki šiol atsimena, kad vaikystėje nežinia kodėl ją kai kas vadindavo „bandituke“.

Po daugybės rūpesčių ir teismų pavyko Julijai išsirūpinti tikruosius gimimo dokumentus, susipažinti su mamos ir tėvelio giminėmis.

Čia aprašytas tik vienos šeimos likimas, paaukotas ant Tėvynės aukuro, o tokių šeimų Lietuvoje buvo daug. Tad mokėkime branginti laisvę.

Albinas Staugaitis

Višakio Rūda

© 2006 „XXI amžius“