|
Pamąstymas
artėjant Vėlinėms
Jau čia pat ir Vėlinės mirusiųjų pagerbimo diena.
Tą dieną tampame lyg santūresni, susimąstę, tarsi kažko baimindamiesi.
Ir tai suprantama, nes Vėlinių dieną maldose ir mintyse kalbamės
su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų: su proseneliais, seneliais,
tėvais, broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, kaimynais, bendradarbiais
ar šiaip su buvusiais pažįstamais. Stengiamės juos visus prisiminti,
geru žodžiu paminėti atleisdami jiems, jeigu iš jų teko ką negera
patirti. Juk gyvieji mirusiesiems privalo viską atleisti, kad po
mūsų mirties ir mums būtų atleista. Juolab kad žmogaus gyvenimas
taip greitai pralekia, kad net nepatiki, jog jau metas ir apie išėjimą
į Amžinybę pagalvoti.
|
|
Aplankykime
artimųjų kapus ir pasimelskime už mirusiuosius
Pavaikščiokim po kapines, visai nesvarbu, ar tai
būtų didmiesčio, ar mažos kaimo kapinaitės. Stabtelėkime prie kiekvieno
kauburėlio, pažvelkime į paminklą. Čia jaunas žmogus palaidotas,
o čia nedidukė mergaitė guli, čia senelis ilsisi... Kokių tik paminklų
nėra. Vieni už kitus prabangesni. Kam statomi paminklai: ar mirusiesiems,
ar gyviesiems? Iš tikrųjų mirusiajam nereikia didžiulių akmens luitų.
Pasimelsti nepamirškim už savo amžinybėn išėjusiuosius. Tikrai malonu,
kad mums brangių žmonių kapas visada tvarkingas. Tik nepaverskim
kapo gėlių darželiu. Bet yra ir tokių kapų.
|
|
Prižiūri
baudžiauninkų kapines
|
Apvaršuvos kaimo gyventojai
Eugenija ir Kazys Biteriai
tvarkomose baudžiauninkų kapinaitėse
|
Nuošaliame Apvaršuvos kaimo vienkiemyje (Šilalės
r.) gyvena Eugenija ir Kazys Biteriai. Kaziui jau 76-i eina, o Eugenija
šį lapkritį švęs 70-metį. Dievo palaimos dėka šie apvaršuviškiai
visą laiką gyvena santarvėje. Išleidę į gyvenimą savo atžalas, susilaukę
vaikaičių ir provaikaičių, E. ir K.Biteriai džiaugiasi ir dėkoja
Dievui, kad jie dar sveiki ir laimingi.
|
|
Žvakelių
šviesoje
|
Dalios LOVČIKIENĖS karpiniai
|
Jau ruduo. Ilgėja vakarai. Visų Šventųjų diena,
Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo diena. Šiais vakarais kapinėse mirksi
žvakutės, nuo jų šviesu lyg dieną. Žmonės susikaupusiais veidais
meldžiasi prie savo artimųjų kapų.
Brangiausias žmogus mums visiems buvo, yra ir
bus Motina. Stovėdami prie Jos kapo pajuntame liūdesį dėl brangaus
žmogaus netekties. Juk niekas labiau nemokėjo suprasti mūsų, Tavo
vaikų, troškimų, kaip Tu, Mama
|
|