Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Paminėta seniausia lietuviška mokytojų seminarija

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Veiverių mokytojų seminarijos patriarchas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840-1925)

Veiverių klebonas kun. Kazimieras Skučas šventina Veiverių mokytojų seminarijos 140-mečiui skirtą paminklą

Konferencijos dalyviai A.Kučingio meno mokykloje

Turiningu pranešimu apie T.F.Žilinską sužavėjo mokytoja Salomėja Tamošaitienė Autoriaus nuotraukos

Prof. Albinas Petrauskas papasakojo apie Veiverių mokytojų seminarijos dėstytojus ir aplinką, kuri tvyrojo šioje mokykloje

Prienų rajono savivaldybės meras Antanas Gustaitis pasidžiaugė istorine Veiverių mokytojų seminarijos švietėjiška misija

Veiverių mokytojų seminarija – reikšmingas švietimo ir kultūros židinys Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga. Per 52 gyvavimo metus Veiverių mokytojų seminarija parengė ir išleido 1025 mokytojus. Nemaža dalis jos auklėtinių tapo pradžios mokyklos mokytojais, lietuviškų vadovėlių autoriais, žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais.

Veiverių Šv. Liudviko bažnyčioje praėjusį penktadienį klebonas kun. Kazimieras Skučas aukojo šv. Mišias už visų kartų Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinius, dėstytojus, globėjus, geradarius. Šv. Mišiose dalyvavo Veiverių miestelio moksleiviai, mokytojai, svečiai. Giedojo Kauno vyrų choras „Perkūnas“ (meno vadovas doc. Romualdas Misiukevičius). Per pamokslą klebonas kun. K.Skučas minėjo, kad tarp seminarijos mokinių buvo Mykolas Krupavičius (1885-1970) – kunigas, prelatas, žemės ūkio ministras, Kazys Skučas (1894-1941) – generolas, vidaus reikalų ministras, Aleksandras Žilinskas (1885-1942) – teisingumo ministras, Antanas Kučingis (1899-1983) – žymus operos dainininkas, Lietuvos kariuomenės majoras, Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966) – žymus dailininkas ir daug kitų ne mažiau populiarių ir žymių žmonių.

Kun. K.Skučas ypač pabrėžė prelato M.Krupavičiaus asmenybę, kuris porą metų ėjo Veiverių bažnyčios klebono pareigas, o per tuos dvejus metus sugebėjo pastatyti kleboniją, atnaujinti ir padidinti bažnyčios bokštą, aptverti šventorių. Kunigas gerai matė tuometį Lietuvos kaimo žmogaus gyvenimą – bežemių žmonių lūšnų skurdą. Prel. M.Krupavičiaus pateiktas dvarų žemės išdalijimo principas griežtai skyrėsi nuo bolševikinio, pagal kurį reikėjo viską atimti iš tų, kurie turi, tik dėl to, kad reikia atimti.

Kun. K.Skučas minėjo, kad iš Veiverių mokytojų seminarijos Lietuvoje pasklido pradinių mokyklų mokytojai, kurie stengėsi kiek įmanoma šviesti augančią kartą. Iš pirmosios mokytojų seminarijos sklidusi lietuvybės, mokslo, meno, kultūros šviesa niekada neišblės, o jos dvasią veiveriečiai išsaugos, pratęs ir semsis iš jos stiprybės, sakė pamokslo pabaigoje klebonas.

Veiverių Antano Kučingio meno mokykloje (buvusioje mokytojų seminarijoje) įvyko iškilmingas Veiverių mokytojų seminarijos 140-ųjų metinių minėjimas ir mokslinė konferencija. Kęstutis Orinas skaitė pranešimą „Seniausia lietuviška mokytojų seminarija“, o ilgametė mokytoja, Tomo Žilinsko muziejaus įkūrėja Salomėja Tamošaitienė gvildeno mokytojo, patriarcho Tomo Ferdinando Žilinsko (1840-1925), 37 metus išdirbusio Veiverių mokytojų seminarijoje, gyvenimo ir veiklos vingius.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Albinas Petrauskas skaitė pranešimą „Muzikinis švietimas carinėje Rusijoje. Muzika ir dainavimas Veiverių mokytojų seminarijoje“. Pranešimuose išryškėjo visa carų sumanymo ir tikslų įgyvendinimo mozaika. Caro valdžios biurokratai užsimojo vienu kirčiu pasiekti du tikslus: lietuvius atitolinti nuo lenkų ir jų kultūrinės įtakos ir tokio lyg ir gero tikslo priedangoje tautą surusinti ir net paversti stačiatikiais. Tai įvyko numalšinus 1831 ir 1863 metų sukilimus. Buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, iš viešojo gyvenimo pradėta stumti net ir šnekamoji kalba. Po spaudos uždraudimo, likus vien rusiškoms mokykloms, dauguma tėvų nebeleido į jas savo vaikų, todėl paplito „daraktorių“ mokyklėlės, kur už menką atlygį mažai mokyti žmonės slapta ruošė po keletą vaikų kas savaitę vis kitoje vietoje. Kas sugebėjo, patys savo vaikus mokė skaityti ir rašyti namuose.

Rusintojų sumanymu įsitvirtinti Šiaurės Vakarų krašte lengviausia buvo per liaudies švietimą. Tam reikėjo parengti liaudies mokykloms mokytojus ne iš atvykėlių, o iš vietinių jaunuolių, tinkamų daryti įtaką savo krašto žmonėms. Tik iš jų reikėjo išmušti tautinę sąmonę, o tai pasiekiama atėmus kalbą. Todėl buvo teigiama, kad tik rusų kalba turi perspektyvą, nes lietuvių kalba neverta dėmesio ir apskritai ji – ne kalba, o kažkoks vietinis dialektas, ir visi laimės, jei to nereikalingo „žargono“ neliks. Žmonės kalbės tik rusų kalba.

Kadangi Lietuvos dalis Sūduva įėjo į Lenkijos karalystės Augustavo (nuo 1867 metų – Suvalkų) guberniją ir čia buvo didelė lenkiškos kultūros įtaka, todėl teko daryti išimtį ir į numatytą steigti mokytojų rengimo įstaigą priimti lietuvius katalikus, o siekiant aukštųjų mokyklų studentus atitraukti nuo lenkiškos įtakos, paskatinti juos stoti ne į Varšuvos, o į Maskvos ir Peterburgo universitetus, tam reikalui paskiriant kasmet po dešimt stipendijų. Šios aplinkybės ir lėmė, kad XIX a. antrojoje pusėje iš Suvalkų gubernijos buvo kilę daug daugiau inteligentų negu iš kitų Lietuvos kraštų.

Tokiai mokytojų rengimo įstaigai vieta buvo parinkta nuošaliame Veiverių kaime, prie Peterburgo-Varšuvos kelio, buvusiose arklių pašto stoties patalpose, nes, 1861 metais nutiesus geležinkelį, jos liko tuščios. Pagal šios mokslo įstaigos specifiką į ją numatyta priimti tik katalikų tikybos lietuvius. Buvo įvesta gausybė griežtų draudimų. Uždrausta lietuviškai kalbėti net bendrabučiuose, dažnai daromos kratos, sekama, kas su kuo bendrauja, kur vaikšto. Dėl to išeinantys į miestelį mokiniai privalėjo registruotis specialiame žurnale: kada išėjo, grįžo, kur eina, kokiu tikslu. Buvo ir sekama. Toks juodas laikotarpis tęsėsi nuo 1872 iki 1905 metų.

Bet nepadėjo jokie persekiojimai, draudimai ir bausmės. Rusintojai patyrė visišką nesėkmę. Vietoj planuoto rusifikacijos centro Veiveriuose slapta įsikūrė labai svarbus lietuviškas tautinis židinys. Buvo skaitoma ir platinama draudžiama literatūra, renkama tautosaka, užrašinėjamos jaunimo dainuojamos dainos, jų žodžiai ir melodijos. 1883 metais antro ir trečio kurso seminaristai pradėjo leisti mėnraštį „Laimės valandos“, vyko slapti susirinkimai. Net kapinėse. Kapinių koplyčioje, po altoriumi, buvo slaptos literatūros slėptuvė. Kai ką slėpdavo ir kapinių kryžių kiaurymėse. Veiveriuose lietuviškai veiklai buvo ypač palanki aplinka, mat artimiausi kaimai buvo lietuviški, pro čia iš Prūsijos Kauno ir Vilniaus link ėjo draudžiamos spaudos keliai, netoliese veikė geras ir seminaristams patogus spaudos platintojų sambūris.

Veiverių seminarija buvo trimetė. Į pirmą kursą priimdavo jaunuolius nuo 15 metų, turinčius dviklasės mokyklos baigimo pažymėjimus. Viename kurse mokėsi 30 mokinių, tad iš viso seminarijoje galėjo mokytis 90 žmonių. Buvo dėstoma tikyba, pedagogika, lietuvių, rusų kalbos, istorija, matematika, gamta ir geografija, dailyraštis, braižyba, muzika, dainavimas ir gimnastika. Darbo įgūdžiams įgyti reikėjo išdirbti nustatytą valandų skaičių mokyklos sode ir darže. Seminarija turėjo daržą ir sodą (daržininkyste rūpinosi sodininkas, bitininkystės kurį laiką mokė T.Žilinskas). Sodas buvo užveistas tuoj po seminarijos atidarymo, o 1878 metais jau užėmė šešis hektarus.

Jame augo per 700 vaismedžių. Sodas buvo suskirstytas į 170 sklypelių, už kuriuos buvo atsakingi paskirti seminaristai.

Veiverių mokytojų seminarija yra svarbi visai Lietuvai, teigė pranešėja mokytoja S.Tamošaitienė. Nemaža dalis jos auklėtinių buvo pradinių klasių mokytojai, o kiti tapo žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais, tarp jų P.Kubertavičius, kanklininkai P.Puskunigis ir J.Strimaitis, profesorius P.Dovydaitis, diplomatai M.Bagdonas, V.Sidzikauskas. Seminarijoje lavinosi poetas ir publicistas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, poetas ir vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis, rašytojas K.Sakalauskas-Vanagėlis, įvairių vadovėlių autoriai: P.Bendorius, J.Damijonaitis, J.Geniušas, A.Jakučionis, S.Matjošaitis, V.Palukaitis, J.Vokietaitis ir kt.

Seminaristai, kaip tvirtino prof. A.Petrauskas savo pranešime, privalėjo išmokti griežti smuiku. Jau 1872 metais veikė choras, nepilnas simfoninis orkestras, kuris grojo operų ištraukas, maršus, šokius. Choras ir orkestras buvo plačiai žinomas, koncertuodavo Kaune, Marijampolėje, Kybartuose ir kitur. Labai didelį vaidmenį atliko seminarijos mokytojas T.F.Žilinskas. Po jo mirties 1925 metais spaudoje mirgėjo titulai: „Lietuvos mokytojų tėvas“, „Tautos patriarchas“. 1931 metais jo mokiniai prieš buvusią mokytojų seminariją pastatė paminklinį biustą (skulptorius A.Aleksandravičius), Tomo Žilinsko vardu pavadinta Veiverių gimnazija. Lietuvybei daug dėmesio skyrė ir mokytojas Juozas Kairiūkštis.

Nuo 1993 metų buvusioje Veiverių mokytojų seminarijoje savo veiklą pradėjo Antano Kučingio meno mokykla, įkurta 1989 metais. Joje veikia šių spacialybių klasės: fortepijono, smuiko, elektroninių vargonų, akordeono, kanklių, gitaros, fleitos, birbynės, keramikos ir audimo. Mokyklai sėkmingai vadovauja jaunas direktorius Mindaugas Labanauskas.

Šios mokyklos patalpose vykusi konferencija buvo paįvairinta koncertu, kuriame skambėjo buvusio seminaristo Jeronimo Steponavičiaus sukurtas „Valsas“. Jį atliko Narutis Baginskas (birbynė), Agnė Sidabraitė (fleita) ir Rimvydas Jagminas (fortepijonas). Tie patys atlikėjai pagrojo buvusio seminaristo Adomo Balino „Polką“ (jis baigė seminariją 1904 metais). Abu kūrinius aranžavo Gracijus Urbonavičius.

Mokyklos bendruomenę sveikino Marijampolės mokytojų seminarijos atstovai, Stakliškių vidurinės mokyklos vadovai, Kauno „Saulės“ gimnazijos delegacija, Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Rasa Juocevičienė, Lietuvos Respublikos Seimo nario prof. Arimanto Dumčiaus siųsti įgaliotiniai, Seimo pirmininko Viktoro Muntiano vardu sveikinęs Seimo narys Vytautas Kamblevičius ir dar daug kitų.

Susirinkusiesiems buvo pristatytas garbus svečias – T.F.Žilinsko vaikaitis Aleksandras Žilinskas, kuriam buvo malonu girdėti, kad jo senelio nuveikti darbai iki šių dienų prisimenami. Konferencijos dalyviai ir svečiai apsilankė buvusios seminarijos sode, esančiame visai greta mokyklos. Apie sodo įkūrimą papasakojo Kęstutis Orinas.

Veiverių mokytojų seminarijos 140-osioms metinėms atminti liaudies menininkas Petras Pranskevičius išdrožė dailų koplytstulpį, o susirinkusieji veiveriečiai, svečiai – Prienų rajono savivaldybės meras Antanas Gustaitis, Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja R.Juocevičienė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė Danutė Stankevičienė, moksleiviai su savo mokyklos ir valstybine vėliava stovėjo šalia koplytstulpio, kai Veiverių kun. K.Skučas šventino paminklą. Meras A.Gustaitis savo kalboje pabrėžė, kad Veiveriai atliko didelį švietiejišką darbą Lietuvai pačiu didžiausiu sunkmečiu, o ir dabar miestelis šiuo koplytstulpiu įamžina savo indėlio į švietimą svarbą. Koplytstulpio autorius P.Pranskevičius sakė norėjęs kuo paprastesne, liaudiška forma įprasminti medyje Veiverių mokytojų seminarijos jubiliejinę datą. Karinių oro pajėgų dūdų orkestras iš Kauno atliko Lietuvos himną, visi dalyvavusieji irgi giedojo.

Įspūdingas šventinis koncertas vyko Veiverių T.Žilinsko gimnazijos salėje. Koncertavo KOP orkestras (meno vad. kpt. R.Kukulskis), Kauno vyrų choras „Perkūnas“, Kauno J.Gruodžio konservatorijos styginių instrumentų orkestras (vad. K.Domarkienė), Kauno muzikinio teatro solistas Giedrius Prunskus (baritonas), ansamblis „Duetino“, akordeonistų trio „Chill out“ bei violončelininkas Giedrius Daunoravičius.

Viskas vyko sklandžiai, o koncertas veiveriečiams paliko neišdildomą įspūdį. Deja, nuvylė Kultūros ir Švietimo ministerijų vadovybė, neradusi reikalo atsiųsti bent savo atstovų, o juk Veiveriai yra verti jų pagarbos.

Veiveriai, Prienų rajonas

© 2006 „XXI amžius“