| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Popiežius Benediktas XVI dalyvavo Italijos Bažnyčios suvažiavime Mindaugas BUIKA
Apsilankęs Veronos mieste vykusiame 4-ajame Italijos Bažnyčios suvažiavime, popiežius Benediktas XVI pasakė vieną svarbiausių jau antrus metus einančio savojo pontifikato kalbų, svariai išdėstydamas pagrindinius katalikų veiklos uždavinius prieštaringomis šių dienų sekuliarizuoto Vakarų visuomeninio gyvenimo sąlygomis. Perspėjęs dėl tikėjimui iškilusių pavojų, tarp jų ir dėl pačios Bažnyčios vidinės sekuliarizacijos, spalio 19 dieną Šventasis Tėvas susitikimo dalyviams vyskupams, kunigams ir pasauliečiams iškėlė ištikimybės tradicijai, religinio švietimo ir katalikų aktyvaus politinio susitelkimo prioritetinę svarbą. Nuo 1976 metų maždaug kas dešimtmetį rengiamuose Italijos Bažnyčios suvažiavimuose dalyvauja visų šalies 226 diecezijų delegacijos, kurios, kaip minėta, atstovauja visiems Bažnyčios narių luomams, tarp jų ir pasauliečiams. Tiems susitikimams paprastai iš anksto parenkamos debatų temos: 1976 metais Romoje surengto pirmojo suvažiavimo tema Evangelizacija ir žmogiškoji pažanga, 1985 metais Lorete Krikščioniškasis susitaikymas ir žmonių bendruomenė, 1995 metais Palerme Meilės evangelija naujajai visuomenei, o ką tik pasibaigusio suvažiavimo Veronoje tema Prisikėlusio Kristaus, pasaulio vilties, liudytojai. Tuose susitikimuose svarstomos dvasinio atsinaujinimo problemos atsižvelgiant į kintančią socialinę ir kultūrinę situaciją. Svarbiausias kiekvieno tokio suvažiavimo įvykis yra Popiežiaus apsilankymas ir jo kalba, kurioje išdėstomos nuorodos, nors ir skirtos Italijos Bažnyčiai, yra svarbios ir visai pasaulinei katalikų bendruomenei. Tai ypač sakytina apie įspūdingą Benedikto XVI pranešimą beveik trims tūkstančiams delegatų, kuriame pabrėžtas visiems aktualus asmeninio ir tikro tikėjimo liudijimas privačiame ir viešajame gyvenime įtvirtinant krikščioniškas vertybes. Kristaus prisikėlimo nulemta pasaulio transformacija Veronoje vykusiame Italijos Bažnyčios suvažiavime, spalio 19 dieną pradėdamas valandą trukusią kalbą, kuri, kaip pranešama, dažnai buvo pertraukiama plojimų, Šventasis Tėvas pirmiausia pastebėjo, kad 4-asis nacionalinis Italijos Bažnyčios suvažiavimas yra dar vienas svarbus etapas II Vatikano Susirinkimo mokymo įgyvendinimo kelionėje, patvirtinant nuolatinę vienybę su Petro įpėdiniu. Jis priminė savo pirmtakų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II indėlį į tokių susitikimų sėkmės užtikrinimą, kad tikėjimas į Jėzų Kristų suteikia tikrą prasmę ir veda per gyvenimą ir šių laikų žmones. Pagyręs už pasirinktą Veronos suvažiavimo temą, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad Kristaus prisikėlimas yra istorinis faktas ir apaštalai buvo jo liudininkais, o ne sumanytojais. Dar daugiau, prisikėlimas buvo lemiamas perėjimas, šuolis į iš esmės naują gyvenimo lygį, apsprendęs tolesnį visos žmonijos, istorijos ir visatos likimą. Ir ši pasaulio transformacija tęsiasi iki šiol, jaučiamas realus jos poveikis Bažnyčios gyvenimui ir liudijimui. Dėl to visi tikintieji yra pašaukti nuolat atsinaujinti, kad galėtų skleisti krikščionišką džiaugsmą ir viltį savo laikų bendruomenėse. Taigi Bažnyčia yra pirmasis ir svarbiausias Kristaus prisikėlimo transformacijos vaisius, o joje pagrindinis veikėjas yra ne žmogus, bet Dievas. Tai galima pasakyti apie kiekvieną Bažnyčios narį, patyrusį šį persikeitimą naujam gyvenimui per priimtą Krikšto sakramentą ir įgytą tikėjimą. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šį atsimainymą tiksliai išreiškė apaštalas Paulius, kuris Laiške galatams rašė: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o manyje gyvena Kristus (Gal 2, 20). Toks yra naujas krikščioniškosios egzistencijos pagrindas, kurį krikštu suteikia kadaise vykęs prisikėlimas ir kuris pateikia kiekvienam krikščioniui uždavinį skelbti žinią, pašauktą toliau keisti pasaulį. Suvokti uždaro racionalumo ir individualumo trūkumus Toks liudijimas, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, kaip tik labai reikalingas Italijos ir visai sekuliarizuotai Vakarų visuomenei, kurioje vertinama tik tai, ką galima empiriškai priimti ir apskaičiuoti, ir kurioje kaip aukščiausia vertybė iškeliama individuali laisvė, o visos kitos vertybės jos atžvilgiu lieka nesvarbios. Taip Dievas išstumiamas iš kultūros ir viešojo gyvenimo, ir Jis netgi tampa nereikalingas bei svetimas, konstatavo Šventasis Tėvas. Tokia perdėta sekuliarizacija paradoksaliu būdu radikaliai sumenkina ir patį žmogų, kuris praranda savo tikrąją laisvę, nes pradeda suvokti save kaip kokį gyvulį, tiesiogiai priklausantį nuo aplinkos. Dėl šių priežasčių etikoje įsivyrauja reliatyvizmas ir utilitarizmas, kartu atmetami privalomi moraliniai principai. Taip deformuota kultūra radikaliai atsiskiria ne tik nuo krikščionybės, bet ir apskritai nuo žmonijos religinių ir moralinių tradicijų tapdama nepajėgi palaikyti dialogą su kitomis kultūromis, kuriose religinis elementas lieka stiprus. Ši popiežiaus Benedikto XVI pastaba dabar ypač aktuali, nes iškilęs uždavinys palaikyti kultūrų dialogą, kaip prevencinę priemonę gresiant civilizacijų sandūrai. O kad šis dialogas, pavyzdžiui, tarp Vakarų kultūros ir islamiškosios kultūros, vyksta sunkiai, pirmiausia atsakinga būtent Vakarų kultūra, praradusi savo pajėgumą dėl to, kad atitrūko nuo krikščioniškųjų šaknų. Sekuliarizuotos kultūros dvasiniam gaivinimui ir naujajai evangelizacijai yra labai svarbūs Bažnyčios gyvybingumas bei dinamiškumas, ir čia Italijos patirtis tebėra palanki krikščioniškam liudijimui, nes yra tinkamas pavyzdys kitoms vietinėms Bažnyčioms. Krikščioniškosios tradicijos tebėra čia tvirtai įsišaknijusios ir toliau duoda vaisių, tuo pat metu dedant dideles pastangas evangelizacijai ir katechezei, nukreiptai pirmiausia į jaunąją kartą, taip pat vis labiau į šeimas, pripažino Šventasis Tėvas. Jis ypač pagyrė italus už tai, kad stiprėja jų tautos aiškus suvokimas, ko jiems trūksta dėl egzistuojančio atsiribojusio racionalumo, kaip ir dėl perdėtai individualistinės etikos nepakankamumo. Popiežius sakė, kad tai vis geriau supranta kultūros žmonės, netgi tie, kurie yra nutolę nuo tikėjimo ar jo nepraktikuoja. Jis linkėjo Italijos Bažnyčiai išsaugoti savo dinamiškumą ir, ieškant stiprybės Šventojoje Dvasioje, stengtis pateikti teigiamus ir įtikinamus atsakymus į mūsų laikų žmonių klausimus ir viltis. Šitaip Italijos Bažnyčia pasitarnaus savo tautai, Europai ir pasauliui, nes, kaip sekuliarizacija skverbiasi į visas vietas, taip ir tikėjimo atsakas į dabarties iššūkius turi būti visuotinis. Bažnyčia priima autentiškas savo meto vertybes Šis tikėjimo atsakas per įvairiopą liudijimą pirmiausia turi iškilti kaip didysis taip tam, ką Dievas per Jėzų Kristų yra pasakęs žmogui ir jo gyvenimui, mūsų laisvei ir mūsų protui; ir šitaip tikėjimas į Dievą, kuris tapo žmogumi, turi nešti džiaugsmą pasauliui. Pasiremdamas Šventojo Rašto mokymu, Popiežius patvirtino, kad krikščionybė yra pasirengusi priimti tai, kas gera, teisinga ir tyra kultūrų ir civilizacijų laimėjimuose, pavyzdžiui, tokias autentiškas mūsų laikų vertybes, kaip mokslinį pažinimą ir technologijos pažangą, žmogaus teises, religijos laisvę ir demokratiją. Bet Kristaus mokiniai negali ignoruoti ir nevertinti tų pavojų, kurie kyla iš žmogiško trapumo kiekviename istoriniame kontekste. Tą patį galima pasakyti ir apie epochą su visomis kritinėmis, įtemptomis situacijomis bei prieštaravimais, todėl evangelizacinė veikla niekada nėra paprastas kultūros adaptavimas, bet visada jos nuskaistinimas vykstant bendram brandos ir ištaisymo procesui. Šventasis Tėvas čia priminė savo enciklikoje Deus Caritas est pateiktą pastebėjimą, kad krikščioniškosios egzistencijos ir liudijimo šaltinis yra ne etinis sprendimas ar didi idėja, bet susitikimas su Jėzaus Kristaus asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naujų horizontų ir galutinę kryptį. Įvykus šiam vaisingam susitikimui, tampa įmanoma mūsų racionalumo erdvę išplėsti per teologijos, filosofijos ir mokslo sąveiką su jų metodais ir reikiama autonomija, kartu ir vidine vienybe, kurią sąlygoja kūrybiškas tikėjimo ir proto ryšys esamame kultūriniame kontekste. Popiežius priminė, kad sekimas Kristumi niekada nebuvo lengvas, bet visuomet kupinas kliūčių, išbandymų ir prieštaravimų. Žmones, kuriems iš prigimties reikia būti mylimiems ir reikia mylėti, dažnai suklaidina gyvenimo sunkumai, ir tada pasaulio blogis atrodo labai stiprus ir netgi neįveikiamas. Tuomet žmogui iškyla natūralus klausimas: ar jo gyvenime dar gali būti vietos tikrai meilei ir ar pasaulis iš tikrųjų yra Dievo išminties darbo rezultatas? Atsakymą į šį klausimą pateikia karštai kiekvieną iš mūsų mylintis Dievas, kuris per Jėzų Kristų tampa vienu iš mūsų, mūsų broliu savo žmogiškumu ir netgi aukoja savo gyvenimą dėl mūsų. Dievo meilė žmogui atsiskleidžia per Jo pagarbą mūsų laisvei, o blogio ir nuodėmės galiai Jis priešpriešina savo gailestingumą ir kantrybę, kurių ribos apibrėžiamos Dievo Sūnaus kentėjimu. Vadinasi, radikalus Dievo taip žmogui yra aukščiausia Jo meilės išraiška, visaverčio ir tobulo gyvenimo šaltinis, o kartu įtikinamas kvietimas sekti Kristų visiškai atsidavus. Šią vienybę su Išganytoju mes turime išlaikyti savo mintimis ir veiksmais, savo kasdieniu elgesiu ir viešai liudydami. Šventasis Tėvas meldė Viešpaties, kad Jis vestų tuo tiesos ir meilės vienybės keliu visomis šiandienos gyvenimo aplinkybėmis, kas svarbu ir Italijos, ir pasaulio evangelizacijai. Katalikų politinio aktyvumo svarba Toliau popiežius Benediktas XVI konkrečiai aptarė katalikiškos veiklos ir liudijimo formas. Jis pirmiausia pabrėžė auklėjimo ir švietimo svarbą, nes būtent tai padeda išugdyti drąsą, kuri reikalinga priimant ryžtingus sprendimus, o jie neatskiriami nuo tobulėjimo siekiant visaverčio gyvenimo ir ypač užtikrinant, kad kuo geriau subręstų meilė. Teisingai ugdant asmenybę, įdiegiamas nusistatymas prieš iškreiptas meilės formas, laisvės suvaržymą, proto menkinimą ir manipuliavimą juo. Šventasis Tėvas ypač pabrėžė Bažnyčios švietėjiškos veiklos svarbą per jaunų žmonių ir šeimų pastoraciją ir katalikiškų mokyklų tinklą, kurio reikšmę dar reikia visuotinai pripažinti ir įvertinti. Taip pat svarbu išlaikyti ir stiprinti Bažnyčios solidarumo ir paramos kenčiantiems žmonėms, ligoniams ir atstumtiesiems didžiąją tradiciją. Tokia yra tikroji bendrystės su Kristumi išraiška, nes juk Kristus konkrečiais darbais rodė meilę ir rūpestį silpniausiais ir vargingiausiais bei tais, kurie patiria didžiausius sunkumus ir pavojus. Artimo meilės darbai turi tvirtai remtis į tikėjimą ir kartu likti laisvi nuo bet kokios ideologinės įtakos ir partinių simpatijų. Pagaliau, palietęs svarbų katalikų politinės veiklos bei pilietinės atsakomybės klausimą, popiežius Benediktas XVI sakė, jog Kristus pateikė iš esmės naują religijos ir politikos santykių aspektą, aiškiai išskirdamas valstybės ir Bažnyčios, ciesoriaus ir Dievo (plg. Mt 22, 21) autonomiją, kas yra religijos laisvės, kaip visuotinės vertybės, istorinės ištakos. Kita vertus, Kristus atėjo išganyti žmogaus, kaip konkrečios realybės, kuris gyvena istorijoje ir bendruomenėje, todėl krikščionybė ir Bažnyčia iš pat pradžių turėjo ir viešos veiklos plotmę ir vertę, pastebėjo Šventasis Tėvas. Dėl to Bažnyčia, nors pati nesiekdama dalyvauti politinėje veikloje, yra labai suinteresuota politinės bendruomenės gerove, kurios siela yra teisingumas. Ji remia ir skatina Bažnyčios narių pasauliečių politinį aktyvumą, kaip pilietinės atsakomybės išraišką, taip pat primena globalinių karo ir terorizmo, bado ir aprūpinimo geriamuoju vandeniu, epidemijų šalinimo problemų sprendimo svarbą. Bažnyčia ypač rūpinasi, kad politiniai pasirinkimai, pirmiausia įstatymų leidybos srityje, neprieštarautų fundamentalioms vertybėms ir antropologiniams bei etiniams principams, kurių ištakos yra pačioje žmogaus prigimtyje. Tai susiję su žmogaus gyvybės apsauga visais jos gyvavimo etapais nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ir šeimos, grindžiamos santuoka, rėmimą vengiant viešumoje skleisti tokias partnerystės formas, kurios ją destabilizuoja ir menkina jos ypatingą pobūdį bei nepakeičiamą socialinį vaidmenį, sakė popiežius Benediktas XVI. Priešintis vidinei sekuliarizacijai Baigdamas kalbą, Popiežius linkėjo Italijos katalikams likti vieningiems su Kristumi ir melsti Švč. Mergelės Marijos paramos, kad jie taptų tikromis bažnytinėmis sielomis ir galėtų pasipriešinti Bažnyčią pastaruoju metu atakuojančiai vidinei sekuliarizacijai, kaip giliosios europinės civilizacijos sekuliarizuotumo pasekmei. Tikintieji turi žinoti, kad jie, atėjus tiems išbandymams, nėra vieniši, kad Viešpats pats plukdo ir palaiko trapią Bažnyčios valtį, sakė Šventasis Tėvas. Tos pačios spalio 19 dienos popietę jis vadovavo Eucharistijos aukai Veronos Bentegodžio futbolo stadione, į kurį buvo susirinkę daugiau kaip 50 tūkst. maldininkų. Tarp jų buvo Italijos ministras pirmininkas Romanas Prodis, opozicijos lyderis buvęs premjeras Silvijus Berluskonis ir daug kitų politinių veikėjų. Kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo apie tris dešimtis kardinolų, 220 vyskupų ir pusantro tūkstančio kunigų. Homilijoje jis priminė, kad po 2000 metų krikščionybės istorijos įskaitant ypač brangų kankinių ir šventųjų liudijimą italai turi aiškintis, kaip geriau ir prasmingiau išgyventi savo tikėjimą ir perteikti jį prieštaringai šių laikų epochai. Popiežius Benediktas XVI kvietė tikinčiuosius nesibaiminti naujų iššūkių ir ieškoti stiprybės apaštalų veikloje, nes jie, skelbdami Kristaus mokslą, irgi susidūrė su daugeliu sunkumų ir neišvengė to meto visuomenės abejingumo ir priešiškumo. Reikia vėl skelbti Kristaus mirtį ir prisikėlimą, skelbti energingai ir su džiaugsmu, nes tas įvykis yra krikščionybės širdis ir tikėjimo ašis, sakė Šventasis Tėvas. Kartu jis priminė, kad krikščionybės mokslas neapsiribojo kokiu nors vienu laikotarpiu. Pasaulis keičiasi, bet Evangelija lieka ta pati. Geroji Naujiena visuomet ta pati: Kristus mirė ir vėl prisikėlė dėl mūsų išganymo, galiausiai priminė Benediktas XVI.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |