Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Visų Šventųjų šventės ir Vėlinių belaukiant

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Lietuviai turi gerą tradiciją tvarkyti savo artimųjų kapus, Visų Šventųjų dienos pavakare ir per Vėlines lanko juos, uždega žvakeles, pasimeldžia už mirusiuosius. Tegul nė vienas kapas per Vėlines neskendi tamsoje, o būna apšviestas žvakelių šviesomis.

Jonas MINIUS

Brolių kapuose

Pažiūrėk, kai rytas švinta,

Kai nuo beržų rasos krinta,

Kas tenai beržyne.

Paklausyk, kai saulė teka,

Kai tie beržai tyliai šneka.

Kryžius apkabinę.

Tat ne beržų šakos svyra.

Tat ne šaltos rasos byra –

Gailios ašarėlės.

Tat ne medžiai ošia, gaudžia,

Tat kapuose gailiai rauda

Mirusiųjų vėlės...

Tu nueik į tamsų šilą,

Kai naktį audra pakyla,

Vėtros baisiai kaukia.

Paklausyk, ką medžiai šneka,

Kai lietus juos skaudžiai plaka,

Kaip jie klykia, šaukia.

Tat ne vėtros laužo šilą,

Tat numirėliai sukyla

Iš tamsiųjų fortų.

Tat ne medžiai ten siūbuoja,

Tat į antpuolį žygiuoja

Mirusių kohortos.

Bėga, šliaužia kaip šešėliai,

Kaujasi ir krinta vėlei,

Kaip nuvytę lapai.

O kada prašvinta rytas,

Grįžta vienas paskui kitą –

Vėl į bendrą kapą.

                                               1922 m.

De profundis

Mano gyvybė tirpsta kaip vaškas,

Silpną liepsnelę sielvartas blaško.

Maži lašeliai krinta ir krinta.

Žengiu patamsy į labirintą...

Kas man paaiškins ženklus slaptingus?

Kas duos man siūlą tūkstančiuos vingių?

Kol užu slenksčio neatsistosiu,

Dulkės likimo nesužinosiu.

Gal rasiu rūmą, meilės apšviestą,

Ir Tėvo ranką, laimint ištiestą...

O gal, prislėgtas žemės griuvėsių,

Smėlio saujelėj amžiais dūlėsiu...

Jei kaip pūkelis, nešamas vėjo,

Stosiu prieš rūstų Veidą Teisėjo,

Aš pasakysiu tyliai, bet drąsiai:

„Amžių Valdove, Tėve gerasis,

Mane sutvėrei silpną ir prastą.

Davei man nešti stipriojo naštą,

Leidai suklupti, klaidingai veikti, –

Už ką turėtum mane nuteisti?

Skyrei man dalią rūsčią, be laimės:

Vargino kančios, rūpesčiai, baimė,

Gėriau aš tulžį, kerštą ir pyktį,

Bet nenorėjau žemės palikti...

Žvilgtelk į mano veidą raukšlėtą,

Kiek apsivilta, kiek iškentėta!

Argi pakelsi tėvišką ranką

Bausti ir plakti vabalą menką?

Aš – skruzdėlytė ant Tavo delno,

Vėjo nupūsta nuo žemės kelmo.

Nedaug aš noriu išsiderėti –

Leisk man sušilti, leisk pailsėti...

Gal man bestovint, galvą nuleidus,

Šypsnis nuskaidrins Viešpaties veidą, –

Tada išgirsiu iš Jojo lūpų:

„Nesielvartauki, siela suklupus.

Tėvą tikėjai, Tėvo šaukeisi –

Mylintis Tėvas vaiko neteisia.

Laimink pasiektą tikrąjį Uostą, –

Mano malonės būsi paguostas.

Sėskis patogiai prie mano kojų,

Kur džiaugsmo saulės nieks neužstoja.

Žemėj palikęs mintį neramią,

Čia pailsėsi per amžius“. Amen.

                                          1950, Vėlinės

Jonas Minius – prozininkas, poetas – gimė 1895 m. rugsėjo 27 (15) d. Eglaitėje (Zarasų r.). Dirbo žurnalistu Kaune, po Antrojo pasaulinio karo – bibliografu. Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje išleido poezijos rinkinį „Gyvenimas be kaukės“ (1933 m.), romaną, paliko apsakymų ir eilėraščių rankraščių. Mirė 1951 m. birželio 11 d. Vilniuje.

© 2006 „XXI amžius“