|
Ir Lietuva, ir Vengrija siekė laisvės
Benjaminas ŽULYS
Laisvės sakalai
Praeis keli mėnesiai, ir šiam žmogui sukaks 80 metų. Šiek tiek pasiligojęs, bet guvios kalbėsenos ir laikysenos, jis gerai mena praėjusius metus, patriotinę gimnazistų veiklą Šakių gimnazijoje, Vengrijos tautos sukilimo atgarsius Kaune, visoje Lietuvoje, kitus išgyvenimus. Tai Laisvės kovų dalyvis Vytautas Juozapas Kluonius. Šalia sėdi jo žmona, buvusi Lietuvos partizanų ryšininkė, nūnai taip pat Laisvės kovų dalyvė Janina. (Vytautas ją vadina, jo manymu, lietuviškiau Jone.) Abu gyvena jaukiame bute Kaune, Petrašiūnuose. Vytautas vaikščioja pasiramsčiuodamas ramentais, nes prieš daugelį metų norėdamas iš Gelgaudiškio miško su tėvu išnešti mina sunkiai susižeidusį plechavičiuką, pats užlipo ant minos ir neteko kojos
Dar būdamas gimnazistu, Vytautas savo mintis vis kreipė į Lietuvos ateitį, neabejodamas, kad ateis laikas, kai jo tėvynė bus laisva nuo okupantų. Gimnazijoje susibūrė pogrindinė patriotinė dešimties moksleivių organizacija, pasivadinusi Laisvės sakalais. Gimnazistai gaudavo iš aplinkinių gyventojų ginklų, šovinių ir jais aprūpindavo lietuvių partizanus. Gauti amunicijos nebuvo labai sudėtinga, nes ties Šakiais karo metu vyko mūšiai, tad vietos gyventojai prisirinko viso to gero. Moksleiviai rinko iš gyventojų maistą, pinigus ir taip pat juos siuntė partizanams. Dar platino partizanų leidžiamą laikraštį, kurio puslapiuose buvo pasakojama apie okupantų piktadarystes, sovietines neteisybes.
Visa tai negalėjo likti nepastebėta saugumiečių. Tai suprato ir jaunieji patriotai, tačiau savo veiklos nenutraukė. Priešingai, į gimnazijos komsorgo butą jie įmetė tris granatas, iš kurių sprogo tik viena, o komsorgas liko sveikas. Pagal tas dvi nesprogusias granatas enkavėdistai su dresuotu šunimi susekė organizacijos narį Albiną Neverauską. Bet tardomas, kankinamas jis nieko neprisipažino ir neišdavė. Tada į kamerą buvo patalpintas šnipas, kuris klastingai apgavo Albiną ir sužinojo kito organizacijos nario, Vingaudo Valteraičio, koordinates. (Jam buvo perduotas laiškutis.) Prasidėjo areštai, tardymai, kankinimai. Vytautas su tėvais skubiai pasitraukė iš Plokščių valsčiaus savojo kaimo į Griškabūdį. Bet čia buvo saugumiečių surasti. Vytautas buvo suimtas, tardomas, kankinamas Šakiuose. (Šiandien jis atsidusdamas pasakoja apie tų kankinimų iki sąmonės netekimo metodus
) Tik išdavystės žodžio kagėbistai neišgirdo. Buvo suimti ir kiti Laisvės sakalų nariai. Visi buvo nuteisti daugeliui metų kalėti. Vytautas osoboje soveščanije buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti garsiajame Vladimiro kalėjime Nr. 2. Kurį laiką su juo toje pat kameroje kalėjo ir vengras Laslas Fileris, tačiau su juo apie patriotizmą, panašiomis temomis atsargumo dėlei kalbėti vengė. Kalėjime Vytautas atbuvo visą priteistą laiką, visus aštuonerius metus.
Vėlinės Kauno kapinėse
Išėjęs į laisvę, Vytautas baigė Šilutėje vienuoliktą klasę, po to įstojo į Kauno politechnikos institutą. Dabar jis prisimena, kad tais metais nemažai politinių kalinių, grįžusių iš lagerių, baustų pagal tuometinį 58 straipsnį, taip pat stojo į KPI, nes po Stalino mirties jautėsi ne vien šioks toks politinis atšilimas, bet ir kai kurių dėstytojų palankumas buvusiems politiniams kaliniams.
Tad atrodo, ko daugiau reikia iš katorgos į auditorijos suolą, mokykis, ruoškis tapti inžinieriumi. Bet štai 1956 metais Vengrijoje įvyksta tautos sukilimas už savo laisvę ir nepriklausomybę, sujudinęs sovietų imperijos pamatus. Vytautas ir kai kurie jo bendraminčiai dar prieš lapkričio 1-ąją kvietė bendrakursius Vėlinių vakarą ateiti į kapines Vytauto prospekte pagerbti mūsų mirusių tautiečių. O iš tikrųjų organizatoriai labiau turėjo mintyse žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Impulsą tam davė ir įvykiai Vengrijoje. Bet garsiai to visiems nesakė, nes žinojo, kad kagėbistų ausys plačios, ir tą pačią dieną gali išlėkti iš instituto. Nors po Stalino mirties komunistinis režimas buvo šiek tiek sušvelnėjęs, tačiau studentai apie tai galvojo pernelyg gerai. Tai parodė ir įsimintinas Vėlinių vakaras Kauno kapinėse. Kapinės buvo pilnos patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Į pagalbą milicijai ir saugumiečiams atvažiavo ginkluotų kareivių mašinos ir sustojo Vytauto prospekte, kad neleistų demonstrantams patekti į Laisvės alėją, į centrą.
Kauno jaunimą padrąsino Vengrijos įvykiai. Tikėtasi, kad išsilaisvinus Vengrijai iš komunistinio režimo, tuo paseks kitos sovietų užgrobtos Rytų ir Vidurio Europos tautos. Deja, SSRS į Vengriją įvedė savo ginkluotąsias pajėgas ir negailestingai žudydama sukilusius vengrus, sukilimą nuslopino, nužudžiusi tūkstančius Vengrijos patriotų
Tą Vėlinių vakarą aš pirmiausia nuėjau prie paminklo žuvusiems Lietuvos savanoriams, padėjau ant paminklo gėlių ir uždegiau dvi žvakutes, dabar prisimena V.Kluonius. Susirinkusi prie paminklo gausi jaunimo grupė giedojo Lietuvos himną. Įsidrąsinau ir aš. Užbaigus giedoti himną, dar sušukau: Laisvę Lietuvai, Rusai, lauk iš Lietuvos. Po to skubiai įsimaišiau į minią ir nuėjau prie žuvusių Nepriklausomos Lietuvos lakūnų kapų, kurie buvo papuošti kryžiais iš propelerių. Nuo čia priėjau prie S.Dariaus ir S.Girėno kapo, kurį puošė du sujungti kryžiai. Čia uždegiau žvakutes, padėjau gėlių. Vėl sušukau: Laisvę Lietuvai ir įsimaišiau į minią. Visur degė žvakutės, žydėjo gėlių žiedai.
O Vytauto prospekte jau virė šurmulys. Rusų kareiviai užstojo gatvę, nepraleido žmonių Laisvės alėjos link. Kurie veržėsi pro kareivius, šie mušė juos automatų buožėmis, griebė ir grūdo į kariškių sunkvežimius. Aš nuėjau į A.Mickevičiaus gatvę, kur gyvenau.
Nepaliko ramybėje
Supratau, kad visa tai geruoju nesibaigs, todėl stengiausi nepakliūti saugumiečiams į akis, toliau prisimena Vytautas. Bet daugiau nei po savaitės mane iškvietė milicija, ten pareikalavo paso. Pamatę jame įrašą Položenije o pasportach (Pasų režimas) perbraukė registracijos įrašą ir įsakė per 24 valandas išvykti iš Kauno. Institute man pasakė, kad jie neturi teisės laikyti nepriregistruotų studentų. Vytautas rašė prašymus Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Piligrimui, vidaus reikalų ministrui J.Bartašiūnui, J.Paleckiui, bet viskas buvo veltui. V.Kluonis pasiekė net Maskvą, CK, ten prašė, kad jam leistų studijuoti, nes yra invalidas, be kojos, ir negali užsidirbti duonos fiziniu darbu. 1957 metais jis gavo leidimą laikinai prisiregistruoti Kaune. Vėl išlaikė egzaminus į KPI, dargi be trejetų, bet į institutą nepriėmė. Kažkas patarė kreiptis pas Kauno politechnikumo direktorių Bielovą (ar Bielinį). Jam Vytautas atvirai pasisakė, kodėl jo nepriėmė į KPI. Kadangi stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę, tai direktorius jaunuolį priėmė į Politechnikumą su išlaikytų egzaminų į KPI pažymėjimu. Už tai esu jam labai dėkingas, sako V.Kluonius.
Bet saugumiečiai Vytautą surado ir Kauno politechnikume. Jį išsikvietė direktorius ir pasakė, kad turi atleisti iš Politechnikumo. Bet po to pridūrė, kad paskaitas gali lankyti, tik nemokės stipendijos
Pagaliau 1958 metais V.Kluoniaus byla buvo peržiūrėta, ir jis buvo reabilituotas, vėl tapo visateisiu Politehnikumo nariu, jam vėl buvo mokama stipendija. Taip buvo baigtas Politehnikumas, po to dirbo Mažeikiuose, Klaipėdos elektros montavimo valdyboje meistru, inžinieriumi.
Žmona bendramintė
Šiandien Laisvės kovų dalyvis V.Kluonius Kaune. Džiaugiasi išsvajota atgauta laisve, drauge su ištikimąja bendrakeleive, bendraminte, globotoja ir žmona Janina pasvarsto apie dabartinę bei ateinančią Lietuvos dieną. Nemažai kas jiems dabar kelia nerimą. Bet jų sąžinė rami, gyveno, dirbo Lietuvai.
Janina buvo mokytoja, dirbo Ukmergės rajono Taujėnų valsčiaus progimnazijoje. Čia sovietmečiu organizavo pogrindinį moksleivių būrelį Laisvieji sakalai. (Įdomus sutapimas
dabar šypsosi Janina.) Buvo partizanų ryšininkė. (Ir jos tėvelis tuo pačiu metu buvo partizanų ryšininkas, tačiau apie tai vienas kitam neprasitarė nė vienu žodžiu, tai abu sužinojo tik po ilgesnio laikotarpio
) Kagėbistai ir jų talkininkai nesnaudė. Patriotė mokytoja buvo tardoma Ukmergės saugume, kur buvo nepakeliamos sąlygos, po to Vilniaus Lukiškės ir nuosprendis dešimt metų lagerio. Mordovijos lageryje išbuvo devynerius metus. Grįžusią artimieji vos bepažino
Be to, jai buvo atimta teisė mokytojauti. Iš jos vadovauto pogrindinio moksleivių būrelio šešių jau nėra
Vytautas sako, kad trys jo bendraamžiai iš Laisvės sakalų irgi kruta, kai kada susitinka, prisimena nugyventas dienas. Tai Kaune gyveną Jonas Žemaitis ir Kęstutis Endriukaitis bei Kuršėnuose esąs Vytautas Liorentas.
Minint Vengrijos sukilimo metines, Janina ir Vytautas sako, kad šios tautos, kaip ir Lietuvos patriotų, aukos buvo padėtos ant laisvės aukuro.
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|