|
Pamąstymas artėjant Vėlinėms
Jau čia pat ir Vėlinės mirusiųjų pagerbimo diena. Tą dieną tampame lyg santūresni, susimąstę, tarsi kažko baimindamiesi. Ir tai suprantama, nes Vėlinių dieną maldose ir mintyse kalbamės su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų: su proseneliais, seneliais, tėvais, broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, kaimynais, bendradarbiais ar šiaip su buvusiais pažįstamais. Stengiamės juos visus prisiminti, geru žodžiu paminėti atleisdami jiems, jeigu iš jų teko ką negera patirti. Juk gyvieji mirusiesiems privalo viską atleisti, kad po mūsų mirties ir mums būtų atleista. Juolab kad žmogaus gyvenimas taip greitai pralekia, kad net nepatiki, jog jau metas ir apie išėjimą į Amžinybę pagalvoti.
Jaunimas šito nepastebi. Ir tai natūralu. Jaunam Dievo duotas gyvenimas tarsi nesibaigianti amžinybė. Tačiau mes, kurie jau baigiame pragyventi Dievo mums skirto gyvenimo atkarpą, skaudžiai suvokiame, koks trumpas ir trapus yra žmogaus gyvenimas, tarsi nakties dangumi krintančios žvaigždės blykstelėjimas: sušvito visu ryškumu ir neliko...
Ar verta kalbėti apie mirtį? Verta. Ypač būtina susimąstyti apie ją tada, kai mes išnaudojame kitą žmogų, gyvename nesąžiningai, iš to kraudamiesi turtus, kai niekiname kukliai, bet sąžiningai gyvenantįjį, kai su malonumu šmeižiame kaimyną, kitą žmogų, platindami apie jį kažin kada ir kažin kieno galbūt iš pykčio arba keršto paskleistas apkalbas ir visokius nugirstus šmeižtus. Dar baisesnė turėtų būti mūsų pačių mirties diena, kai neapkenčiame seno, paliegusio žmogaus, kai nusisukame nuo neįgalaus arba sunkiai sergančio. Juk senatvė ir ligos neaplenks nė vieno. Prisiminkime vieną gyvenimo patikrintą tiesą: kaip tu atjausi seną arba ligotą žmogų taip ir tave atjaus, kai šito pats susilauksi.
Prieš Vėlines tvarkome savo artimųjų kapus. O kas juos tvarko? Dažniausiai močiutės. Šokame į pagalbą ir mes, kad dėl apleisto kapo nebūtų gėda bent jau Vėlinių vakarą. Kur mūsų jaunimas? Kodėl jam neprimename, kad yra kapinės, kuriose palaidoti mūsų artimieji, kad privalu tuos kapus prižiūrėti? Jeigu nepratinsime savo atžalų nors retkarčiais nueiti į kapines, bent jau pasižiūrėti, kur yra palaidoti mūsų artimieji, drauge su savo vaikais netvarkysime artimųjų kapų, nepasodinsime gėlės, nepamąstysime apie į amžinybę išėjusius, tai nesulauksime, kad ir mūsų vaikai ateitų prie mūsų kapo.
Ar ne dėl to, kad neugdoma pagarba kapinėms, nesusimąstoma, kam jos skirtos, jose mėgsta rinktis jaunimas, norintis ištuštinti vyno butelį, o paskui prasideda kapinių išniekinimas, tiksliau, vandalizmas. Apie tai nuolat skaitome dienraščiuose, girdime per radiją, matome per televiziją.
Esama ir gražių pavyzdžių. Pažinojau vieną šeimą, kuri ne tik Vėlinių dieną, bet ir beveik kiekvieną sekmadienį, grįždami po pamaldų iš bažnyčios, su savo vaikais užsukdavo į kapines. Vasarą įpareigodavo savo vaikus palaistyti ant kapo pasodintas gėles, išrauti išdygusią piktžolę. Vaikai taip įprato, kad net neliepiami nubėgdavo į kapines. Vieną kartą net pasigyrė, kad nuravėjo kažkieno apleistą kapą, o dabar nori ant jo pasodinti gėlių. Motina, pagyrusi vaikus ir išrovusi darželyje po langais augusių gėlių keletą krūmelių, drauge išskubėjo papuošti to apleisto kapo. Ar dar reikia gražesnio pavyzdžio, kaip turi būti gerbiamas mirusiųjų atminimas?
Nenuostabu, kad, mirus šios šeimos tėvams, dabar jų bendras kapas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skendi gražiausiose gėlėse. Ir ne kapinių prižiūrėtojai tai padaro, o vaikai, kurie kadaise įprato, išmoko branginti mirusiųjų atminimą. Gėlėse skendi ir tas kažin kieno pamirštas kapas, kurį kadaise aptvarkė tie patys vaikai. O Vėlinių dieną čia visuomet dega žvakės ir yra meldžiamasi.
Daug visokių minčių, pamąstymų iškyla pasitinkant šią susikaupimo ir maldų už mirusiuosius dieną. Svarbiausia nepalikime apleistų ir mūsų neaplankytų artimųjų kapų. Pagaliau uždekime žvakę ir ant to kapo, kuris įdubęs ir apleistas skendi visiškoje tamsoje. Tam ir skirta Vėlinių diena, kad prisimintume visus mirusiuosius.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2006 XXI amžius
|