| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Žvakelių šviesoje
Jau ruduo. Ilgėja vakarai. Visų Šventųjų diena, Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo diena. Šiais vakarais kapinėse mirksi žvakutės, nuo jų šviesu lyg dieną. Žmonės susikaupusiais veidais meldžiasi prie savo artimųjų kapų. Brangiausias žmogus mums visiems buvo, yra ir bus Motina. Stovėdami prie Jos kapo pajuntame liūdesį dėl brangaus žmogaus netekties. Juk niekas labiau nemokėjo suprasti mūsų, Tavo vaikų, troškimų, kaip Tu, Mama Tik Ji viena težinojo, kaip nutildomos audros ir laiminamas vanduo. Ji savo įsčiose sugebėjo užauginti žmogaus pradžių pradžią, nes Ji buvo mūsų žemės vaikų Motina. Motina didi, kaip pasaulis, kaip žydras dangus, kaip baltas sodų žydėjimas. Stovėdamas prie Jos kapo jauti amžiną ilgesį, kuris sieloje dega dėkingumo ugnimi už suteiktas pilnas palaimos dienas Prisimenu Tavo akis, Mama, kai Tu žvelgdavai į mus. Jose žibėdavo viso pasaulio gerumas, visų amžių ilgesys, visų laikų pilnatis ir upių čiurlenimas. Mes, vaikai, klausdavome: Gal pavargai, Mama? Parėjęs iš kapinių paimu į rankas šeimos albumą, vartau senas, jau gerokai pablukusias, bet brangias nuotraukas Ir šypsosi iš jų brangios, nepamirštamos Tavo akys, Mama, kurios lyg sako: Būkit geri, siekit, kas kilnu ir šventa Nepamirškime Motinos priesakų, stenkimės juos įvykdyti, padėkime tiems, kuriems labiausiai šiandien trūksta motiniškos meilės, šilumos, tiesos, gėrio ir grožio, meilės džiaugsmo ir gerumo. Romualdas Navickas Kretinga
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |