Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kančia, tebesitęsianti 50 metų

Petras KATINAS

Riaušės Budapešte ASP nuotrauka

Kaip ir prieš 50 metų, pasaulis vėl atkreipė dėmesį į Vengriją. Į jos sostinę Budapeštą paminėti 1956 metais spalio-lapkričio mėnesiais vykusios vengrų tautos revoliucijos ir tų nepamirštamų tragiškų įvykių, kai sovietų tankai traiškė į gatves išėjusius studentus ir darbininkus, susirinko net 56 užsienio valstybių prezidentų, premjerų vadovaujamos valstybinės delegacijos. Buvo atvykę Norvegijos bei Ispanijos karaliai. Tarp svečių buvo ir Rusijos delegacija, vadovaujama Rusijos Federacijos Tarybos pirmininko Sergejaus Mironovo. Pastarasis pareiškė, kad 1956 metų rudens įvykiai buvo vengrų tautos veržimosi į laisvę išraiška, pareikalavusi daug žmonių aukų. S.Mironovas priminė, kad tos valstybės, kuri buvo šios tragedijos dalyvė, jau nebėra, o Rusija neatsako už sovietinės valdžios veiksmus. Tiesa, Maskvos emisaras sakė, jog širdyje jaučiąs moralinę atsakomybę už „kai kuriuos praeities puslapius“ ir tikįs, jog vengrų tauta deramai įvertins „mūsų apgailestavimą dėl to, kas įvyko Vengrijoje 1956 metų spalį ir lapkritį“. Vargu ar S.Mironovas kalbėjo nuoširdžiai ir juo patikėjo Vengrijos parlamentarai, kuriems jis Rusijos vardu perskaitė tokį pareiškimą. Juk paskutiniuoju metu namuose jis kalba visiškai kitaip ir neapgailestauja dėl to, kas vyko Sovietų Sąjungos laikais. Kaip ir jo Kremliaus šeimininkas prezidentas V.Putinas, kuris SSRS žlugimą vertina kaip didžiausią tragediją. Taigi nejaučia jokio gailesčio dėl to, kad sovietų tankai traiškė „broliškų socialistinių šalių“ piliečius 1956-aisiais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje. Neatsitiktinai vengrų tautos tragedijos minėjimo dienomis V.Putinas ragino visas buvusias sovietines „respublikas“ stiprinti rusiškumą visais įmanomais būdais. O neseniai nedviprasmiškai grūmojo, jog ginant „tėvynainius“ ne tik „artimajame, bet ir tolimajame“ užsienyje Rusija gali panaudoti visas įmanomas priemones, tarp jų ir karinę jėgą.

Liūdno jubiliejaus iškilmes aptemdė dideli neramumai ir masinės demonstracijos, kilusios Vengrijos sostinėje. Tūkstančiai žmonių, kaip ir 1956 metais, išėjo į gatves, statė barikadas, buvo užvedę netgi tų tragiškų dienų prisiminimo simbolį – paliktą sovietinį tanką ir važiavo juo iki parlamento rūmų.

Prieš demonstrantus buvo sutelktos didžiulės policijos pajėgos, kurios daužė demonstrantus lazdomis, panaudojo ašarines dujas. Tokio protestų protrūkio buvo galima laukti, nes jau nuo rugsėjo vidurio protesto akcijos vyksta nuolat reikalaujant premjero F.Diurčanio ir jo socialistų vyriausybės atsistatydinimo. Ir ne vien todėl, kad F.Diurčanis atvirai pareiškė, kad nuolat melavo rinkėjams apie tikrąją ekonominę padėtį šalyje, siekdamas laimėti balandžio mėnesį vykusius rinkimus. Be to, „kraštutiniais dešiniaisiais“ apšaukti demonstrantai priminė, jog žlugus komunistiniam režimui nė vienas aukštas partinis funkcionierius ar kankinęs ir žudęs 1956 metų revoliucijos dalyvius saugumietis nebuvo nubaustas. Kaip ir dabartinis premjeras F.Diurčanis kopė komunistinės karjeros laiptais, buvo Vengrijos komjaunimo vadovu. Vakarų televizijos stotys transliavo vienos to meto studentės, dalyvavusios 1956 metų revoliucijoje, žodžius, kad ji jau 50 metų nešiojasi savyje kančią, matydama, kaip jau laisvoje Vengrijoje nebaudžiami klesti buvusieji Maskvos imperijos padlaižiai. Daugelis tų ekskomunistų, kaip ir apsimelavęs premjeras, pasivadino socialistais, tapo milijonieriais.

Geležinė uždanga Vengrijoje, kaip ir kitose Maskvos satelitinėse šalyse Rytų ir Vidurio Europoje, griuvo 1989 metais. Tačiau ne vienoje jų buvę komunistai tebesėdi valdžioje. Matyt, todėl kairioji ir „pažangioji“ Europos žiniasklaida visaip šmeižia Lenkiją, kurios naujieji vadovai paskelbė siekiantys su šaknimis išrauti komunizmo liekanas, išvaryti iš valstybės tarnybos komunistinių laikų saugumiečius ir Maskvos liokajus. Lenkijos vadovai broliai L. ir J.Kačynskiai jau apšaukiami vos ne kaip inkvizitoriai, siekiantys grąžinti Lenkiją į viduramžius.

Kaip toliau klostysis įvykiai Vengrijoje, sunku pasakyti. Aišku viena: 1956 metų revoliucijos minėjimo įvykiai, policijos susidorojimas su demonstrantais neabejotinai turės pasekmių tolesnei Vengrijos politinei raidai. Neatsitiktinai demonstrantai, tarp kurių buvo ir pagyvenusių moterų ir vyrų, skandavo raides AVH (komunistinės Vengrijos saugumas, sovietinio KGB padalinys). Tai šie sadistai ir Vengrijos AVH laikė kalėjimuose suimtas jaunas studentes ir moksleives, dalyvavusias 1956 metų revoliucijoje, laukdami, kol jos sulauks pilnametystės, kad būtų galima jas pakarti pagal „įstatymą“. Užsienio informacijos agentūros vieningai konstatuoja, kad dabar apie vengrų vienybę, susitelkiant valstybės darbams, nebėra ko ir kalbėti, nes skirtingos visuomenės grupės netgi nesugebėjo paminėti kartu 1956 metų sukilimo. Tuo tarpu premjeras F.Diurčanis net negalvoja atsistatydinti ir neigia patriotinės opozicijos kaltinimus, kad jis išdavė 1956 metų revoliucijos idealus. Premjeras ir jo Socialistų partijos atstovai demonstrantus vadino vos ne fašistais, nes demonstracijos metu minioje plevėsavo ne tik Vengrijos, bet ir Antrojo pasaulinio karo metų raudonai baltų spalvų vėliavos. Ir Vengrijoje, ir Europoje nuogąstaujama, kad į gatves gali išeiti ir kairieji neokomunistai radikalai, o tada pasekmės būtų neprognozuojamos.

© 2006 „XXI amžius“