Popiežiaus vizito vertinimas
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Benediktas XVI
sveikinasi su Turkijos prezidentu
Ahmetu Nečdetu Sezeru
|
|
Tikintieji, atvykę iš visos Turkijos
ir užsienio šalių, entuziastingai
sutinka Šventąjį Tėvą Efeze
|
Religijos laisvės skelbimas
Tokios keblios apaštalinės kelionės į Turkiją, kurią gan sėkmingai neseniai atliko popiežius Benediktas XVI, matyt, neturėjo ir jo pirmtakas Jonas Paulius II, kuris svečiavosi beveik visose pasaulio valstybėse. Todėl visiems buvo įdomu išgirsti ir paties Šventojo Tėvo savo vizito įvertinimus, ką jis padarė gruodžio 6 dienos tradicinėje savaitinėje audiencijoje. Benediktas XVI pripažino, kad piligrimystė į Konstantinopolį daugeliu atžvilgių atrodė nelengva, tačiau, Dievui padedant, iš pat pradžių viskas susiklostė laimingai. Tai apima ir dialogą su musulmonais, kurie sudaro daugumą Turkijos gyventojų, ir santykius su broliais stačiatikiais, kurių Konstantinopolio ekumeninis patriarchas turi garbės primo titulą.
Pakvietęs tikinčiuosius padėkos maldai, Šventasis Tėvas su pagarba prisiminė savo pirmtakus Dievo tarnus Paulių VI ir Joną Paulių II bei palaimintąjį Joną XXIII, kuriems taip pat teko atlikti panašius vizitus arba Turkijoje dirbti diplomatinį darbą ir kurių globą iš amžinybės jis dabar jaučia. Popiežius Benediktas XVI nuoširdžiai dėkojo Turkijos valstybės vadovams, kurie svetingai jį sutiko, nors buvo sudėtingos politinės aplinkybės, bei šalies įvairių konfesijų hierarchams už išskirtinį priėmimą ir Šventojo Tėvo aukštą ekumeninį pastangų įvertinimą.
Įdomu pastebėti, kad savo kelionę Benediktas XVI analizavo iš savo ganytojiškos tarnystės Dievo tautai, kuri II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium įvardijama kaip trijų sluoksnių visuma. Pirmiausia jai priklauso tikintieji katalikai, kuriems Popiežius yra svarbiausias dvasinis vadovas, antrajame koncentriniame apskritime yra kiti Kristaus išpažinėjai ir pagaliau trečiajame visi nekrikščionys, kurie taip pat yra Dievo malonės pašaukti į išganymą.
Petro įpėdinio misija skirtingai yra nukreipta į visas tris Dievo tautos sferas ir būtent susitikimams su tolimiausiojo sluoksnio atstovais, musulmonais, šioje Šventojo Tėvo kelionėje buvo skirtas ypatingas dėmesys, ypač žinant dabartinę Vakarų ir islamo pasaulio santykių krizę. Turėjau tinkamą progą vėl pareikšti savo pagarbą musulmonams ir islamiškajai kultūrai, kalbėjo Benediktas XVI bendrosios audiencijos dalyviams. Tuo pačiu noriu priminti, kad krikščionys ir musulmonai turi drauge darbuotis dėl žmogaus gerovės, ginant gyvybę, taiką ir teisingumą, patvirtinant pilietinės ir religinės sferos atskyrimo vertę ir siekiant, kad valstybė privalėtų garantuoti efektyviai veikiančią religijos laisvę.
Pabrėžta tikėjimo visuomeninė reikšmė
Ypač šią nuostatą Popiežius kartojo daugelyje savo kalbų ir homilijų Turkijoje, nes, kaip įprasta musulmonų daugumos šalyse, taip pat ir narystės Europos Sąjungoje siekiančioje Turkijoje, religijos laisvės pažeidimai krikščionių mažumų atžvilgiu yra gerai žinomi. Šventasis Tėvas dėl nuolatinio abipusiškumo principo pabrėžimo kad krikščionys islamo pasaulyje turėtų tokias pat teises, kaip musulmonų bendruomenės Vakaruose neretai yra vadinamas žymiausiu religijos laisvės šaukliu. Šios laisvės stygius, tiksliau, bandymas religiją ir jos institucijas nustumti į visuomeninio gyvenimo užribį, yra stebimas ir iškreipto vadinamojo valstybinio sekuliarizmo sąlygomis.
Iš dalies tai būdinga ir Turkijai, kuri XX a. pirmojoje pusėje, Mustafai KemaliuiAtatiurkui vykdant radikalias reformas, pasirinko sekuliaristinį Prancūzijos modelį, dabar vis dažniau kritikuojamą ir pačių prancūzų. Dėl šio sekuliarizmo Turkijoje kenčia ir musulmonai, jiems draudžiama viešai dėvėti religinius apdarus ir simboliką, ir krikščionys, nes jų religinėms bendruomenėms draudžiama turėti aukštąsias mokyklas, uždarytos jų seminarijos. Popiežius Benediktas XVI linkėjo Turkijai iš naujo atrasti Dievo realybę, religinio tikėjimo visuomeninę reikšmę.
Kita vertus, garantuojant laisvą tikėjimo išpažinimą svarbu išvengti fundamentalistinių nukrypimų bei griežtai atmesti bet kokias smurto formas religiniu pagrindu. Kaip tik tai ir bando dabar daryti Turkiją valdanti premjero Rečepo Tajipo Erdogano vadovaujama Pažangos ir teisingumo partija (besivadinanti musulmonais demokratais, tai yra kažkuo panaši į Europoje žinomas krikščionių demokratų partijas). Ji iš vienos pusės susiduria su radikalų sekuliarizmą ginančiomis Turkijos karinėmis pajėgomis, iš kitos su stiprėjančiomis fundamentalistinėmis partijomis, Turkiją norinčiomis matyti kaip islamo respubliką su veikiančia šariato teise (Irano pavyzdžiu).
Kaip tik šiame kontekste reikia priimti minėtas popiežiaus Benedikto XVI pastabas mylimai turkų tautai, kuri, Popiežiaus įsitikinimu, jį ne tik svetingai priėmė, bet ir suprato. Esamą padėtį su prieštaringa dinamika Turkijos visuomenėje reikia suprasti ir Europos Sąjungos derybininkams, tiriantiems šios šalies europinės integracijos perspektyvas. Šventojo Sosto atstovai, tarp jų ir Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Dominykas Mambertis, yra pažymėję, kad Šventasis Sostas nereiškia oficialios nuostatos dėl galimos Turkijos narystės Europos Sąjungoje. Kita vertus, jis suinteresuotas vadinamųjų Kopenhagos kriterijų vykdymu, nes juose įtrauktas ir religijos laisvės reikalavimas. Praėjusioje bendrojoje audiencijoje apžvelgdamas vizito rezultatus, Šventasis Tėvas nelietė hipotetinio Turkijos stojimo į ES, tik išreiškė viltį, jog kurdama taikią ateitį ši šalis galės būti draugystės ir broliško bendradarbiavimo tiltas tarp Vakarų ir Rytų.
Sekimas pirmtakų pėdomis
Popiežius Benediktas XVI audiencijoje kalbėjo ir apie savo unikalų gestą musulmonams apsilankymą Stambulo pagrindinėje jų šventovėje, Mėlynojoje mečetėje, kurioje susikaupė meditacijai drauge su jį lydėjusiais islamo dvasininkais. Jis pastebėjo, kad šis apsilankymas iš pradžių nebuvo numatytas vizito programoje, o įtrauktas paskutinę minutę pasirodė labai prasmingas. Šventasis Tėvas tai, kas įvyko, apibūdino kaip kelių momentų susikaupimą toje maldos vietoje kreipiantis į vienintelį dangaus ir žemės Viešpatį, visos žmonijos gailestingąjį Tėvą, kad visi tikintieji pripažintų esantys Jo kūriniai ir liudytų autentišką brolybę. Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad šioje vietoje Šventasis Tėvas vis dėlto vartojo krikščioniškąją Dievo sampratą, nes Jį vadino Tėvu, o šio Dievo vardo musulmonai netaria.
Kalbant apie antrąją, ekumeninių santykių su kitų konfesijų krikščionimis, sferą popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad iš esmės jis sekė savo pirmtakų pėdomis, kurie kaip ir jis susitikimais su Konstantinopolio ekumeniniais patriarchais patvirtino visiškos vienybės tarp katalikų ir stačiatikių siekį. Dalyvaudamas Konstantinopolio patriarchato pagrindinio dangiškojo globėjo šv. Andriejaus liturginėje šventėje Šventasis Tėvas kartu su patriarchu Baltramiejumi I pasirašė ir paskelbė bendrų veiksmų deklaraciją, kas yra dar vienas žingsnis vienybės kelyje. Be to, galima pažymėti, kad pirmą kartą Popiežius ir Konstantinopolio ekumeninis patriarchas apsikeitė ramybės (taikos) palinkėjimu lapkričio 30 dienos dieviškojoje liturgijoje. Anksčiau taip pat yra vykę tokie abipusiai palinkėjimai, tačiau ne per liturgijos šventimą.
Bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI taip pat priminė savo susitikimus su Turkijos mažąja katalikų bendruomene, su kuria Efezo Dievo Motinos šventovėje, prie Marijos namų, jautėsi kaip savo namuose ir ten meldėsi už taiką Šventojoje Žemėje bei visame pasaulyje. Ten buvo prisiminta ir neseniai Turkijoje jauno musulmonų ekstremisto nužudyto italo misionieriaus kunigo Andrea Santoro auka, kuris paliudijo Evangeliją savo krauju. Vizito pabaigoje Šventojo Tėvo celebruotos šv. Mišios Stambulo Šventosios Dvasios katalikų katedroje vėl turėjo ryškų ekumeninį pobūdį, nes jose dalyvavo Konstantinopolio patriarchas ir kitų konfesijų dvasiniai lyderiai. Sustiprinti Kristaus žodžių, kuris tikintiesiems pažadėjo gyvojo vandens sroves (Jn 7, 38), bei įvaizdžio iš daugelio narių suvienyto vieno Kūno, mes atnaujintai išgyvenome Sekminių patyrimą, sakė Popiežius.
LOsservatore Romano
ir AP nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|