|
Dorumas ir moralumas
Dorą ir moralumą dažnai mini įvairūs veikėjai. Ką šios sąvokos reiškia, ne visi vienodai supranta. Antikos laikais laimė buvo didžiausia vertybė, ką žmogus gali pasiekti gyvenime, ir moralumo kriterijus. Naujųjų laikų natūralistai tvirtino, kad laimės siekimas glūdi žmogaus prigimtyje ir šią prigimtį skelbė moralumo kriterijumi. Kai kas su tokia pažiūra nesutiko, nes laimė negali būti moralumo kriterijumi. Ji visada yra individuali, kiekvienam žmogui skirtinga, todėl neturi objektyvaus ir visuotinio pobūdžio. Moralinės nuostatos grynumas, tai, kas besąlygiškai gera, sudaro dorovės teorijos pagrindą. Besąlygiškai geros negali būti materialios vertybės arba vidinės žmogaus savybės, nes jos gali nukreipti ir į blogį. Žmogaus protui besąlygiškai vertinga gera valia, kuri skatina atlikti pareigą. Pavyzdžiui, žmogus elgiasi nepažeisdamas gyvenimo normų dėl savisaugos instinkto žinodamas, kad jo negeri darbai gali paaiškėti ir jis nukentės. Tokia nuostata rodo legalų gyvenimą, tačiau legalumas nėra moralumas. Elgesys būtų moralus, jei būtų elgiamasi besąlygiškai laikantis šios dėsnio.
Pareigos paliepiamo elgesio formą filosofas I.Kantas vadino imperatyvu, kurio išskyrė du tipus: sąlyginį imperatyvą, kuris reikalauja elgtis atsižvelgiant į tikslą elkis taip, jei nori pasiekti savo tikslą. Visuotinis dorovės dėsnis turi nurodyti savaime būtiną elgesį, nepriklausomą nuo tikslo. Antras, kategorinis, imperatyvas reikalauja elkis taip, kad tavo elgesio taisyklės galėtų būti visuotinėmis elgesio taisyklėmis. Tai ir yra pagrindinis dorovės dėsnis. Vertinant elgesį reikia žiūrėti, kas būtų, jeigu visi taip elgtųsi. Tarkim, žmogus pažada ką nors atlikti žinodamas, kad to pažado negalės ištesėti. Jeigu netesėjimas pažadų taptų visuotine elgesio taisykle, pažadai netektų prasmės.
Doras ir moralus yra tik tas, kurio poelgiai besąlygiškai atitinka dorovės dėsnį. Žmogaus moralinis gyvenimas tegalimas tik pripažinus tris sąlygas valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievą. Nors teoriškai neįrodyta, kad žmogus laisvas, siela nemirtinga ir yra Dievas, tačiau reikia gyventi taip, lyg tai būtų įrodyta, nes tik pripažinus laisvą valią žmogus už savo poelgius ir yra pakaltinamas. Tačiau laisvos valios ir dorovės dėsnių atitikimas yra nepasiekiamas žmogaus žemiškame gyvenime ir gali būti pasiektas tik pažanga, žmogaus egzistavimui nusitęsus ir po jo mirties pripažinus sielos nemirtingumą ir Dievą. Tikėjimas tuo yra būtinas reikalavimas ir moralumo sąlygos.
Iš trumpų pastabų apie dorą ir moralumą peršasi išvados žmogus gali būti doras ir moralus arba nedoras bei nemoralus. Kalbos apie aukštą arba žemą moralę yra pasakėlė, skirta neišsilavinusiems žmonėms mulkinti. Nesunku pasakyti, ar dori ir moralūs tie, kurie okupantams padėjo naikinti mūsų tautiečius, tremti juos į Sibirą, lagerius. Negalime laikyti moraliais ir tų, kurie kolaboravo su okupantais ir jų saugumu, buvo okupantų patikėtiniai. Nekils nesutarimų vertinant moralę asmenų, keičiančių įsitikinimus ir partijas kaip pirštines, kyšininkų arba neaiškia veikla pralobusių. Labai svarbu įvertinti moralines savybes rinkimuose balsuojant už siūlomus kandidatus į valdžią.
Algirdas MERKEVIČIUS
Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|