Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juk buvo taip…

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pasakoja dukra dailininkė Laima Drazdauskaitė

Valys Drazdauskas

Vertėją prisimena „Kultūros barų“ vyr. redaktorius kalbininkas Bronys Savukynas

Mylimas vaikaitis Saulius Drazdauskas, su kuriuo senelis mėgdavo šachmatais sužaisti

Maironio lietuvių literatūros muziejuje gruodžio 11 dieną vyko vertėjo Valio Drazdausko 100-mečio minėjimas. Jame dalyvavo giminės, būrelis rašytojų, žurnalistų, veikė jubiliatui skirta paroda.

Valys Drazdauskas (1906-1981) – ryški asmenybė mūsų kultūros gyvenime, tačiau, kad ir ką veiktų, valdžių buvo paliekamas už ribos, už kadro, tarsi ne jis buvo Liaudies dainų ir šokių ansamblio kūrėjas ir direktorius, tarsi ne jis 1944-aisiais buvo paskirtas įkurti Grožinės literatūros leidyklą ir dirbo jos vyriausiuoju redaktoriumi iki suėmimo dienos 1949-aisiais… Ir visoj šioj veikloj V.Drazdauskas vaikščiojo tarsi ant išgaląsto peilio ašmenų… Kada nors plačiau savo naujoje knygoje apie tai parašysiu, o dabar tik keli štrichai iš šio kieto, nepripažįstančio kompromisų, reiklaus sau ir kitiems rašytojo, vertėjo darbo ir kasdieninio gyvenimo aruodų.

Jei reikėtų man kino juostoj perteikti V.Drazdausko nedidelį portretą, tai parodyčiau jį lėtai pereinantį iš vienos K.Petrausko gatvės (gyveno Kaune, Vydūno alėjoje) pusės į kitą ir lūkuriuojantį stotelėje autobuso. Visados su berete ant galvos ir grakščiai laikantį rankoje cigaretę. Taip rytais, kai mudu susitikdavom, išsirengdavo į Politechnikos institutą, kur dirbo leidybinėje grupėje.

O 1945 metais, kai atvykau į Kauną mokytis, jis buvo, ypač tarp inteligentijos, tikra legenda. Juk elektrinė Kaune buvo susprogdinta. Pagrindinės spaustuvės vokiečių išgrobstytos (karo trofėjai!), bet, žiūrėk, knygyno (toks buvo Laisvės alėjoje, dešinėje Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios pusėje) vitrinoje ėmė rodytis viena po kitos mūsų rašytojų knygos. Iš pradžių – klasika. Sako, V.Drazdauskas buvo sudaręs reikiamiausių išleisti tiek originalių, tiek ir užsienio rašytojų knygų sąrašą, kuriuo naudojosi ir užteko keliolikai metų ir jau jam kalint lageriuose, ir grįžus po tremties į namus.

Leidykla 1944-aisiais įsikūrė priešais Kauno autobusų stotį, nedidelio namo antrajame aukšte. Ir jos vyriausiasis redaktorius V.Drazdauskas jau nebuvo tas prieškarinis: juk per tuos metus gerai patyrė Stalino „palaimintos“ tarybų valdžios rankos „tvirtybę“ (minėjau, kad bet kurį darbą dirbdamas jis vaikščiojo tarsi ant peilio ašmenų, kol prisivaikščiojo begalinius tardymus Lukiškėse ir tremtį). Todėl, rinkdamas leidybiniam darbui žmones, V.Drazdauskas pirmiausia pagalvojo, kas laukia likusių inteligentų, ir išsiuntinėjo laiškelius („Prašom atvykti į leidyklą“) Kaziui Jankauskui į Šiaulius (mat jis vokiečių okupacijos metais išleido „Varpų“ almanachą), Dominykui Urbui į Panevėžį (juk anuo metu dirbo kraštotyros muziejaus direktoriumi, tad irgi buvo „nusikaltęs“), mokytojams – Aleksandrui Žirguliui į Kėdainius, Eugenijui Matuzevičiui į Joniškį… Ir taip etatiniais redaktoriais ir skyrių vedėjais tapo aštuoni žmonės. Tiesa, sužinojęs, kad parduotuvėje dirba jau kelias knygas išleidęs Jonas Petronis, persiviliojo, nes tai buvo puikus darbo organizatorius ir tikras knygius, o iš prigirdinčiųjų mokyklos atėjęs Maskoliūnas tapo reikalų vedėju. Šiaip jau papildomai samdydavosi redaktorius pagal sutartis, nes etatų daugiau išprašyti nepasisekė.

Leidyklos direktoriai keitėsi – Gaška, Ulpis, A.Gudaitis – Guzevičius… Bet organizuoti darbą, kaip sakoma, paleisti mašiną, turėjo jis, V.Drazdauskas. Miestas gyveno tamsoje, visokio plauko atmatos, „juodųjų katinų“ gaujos trainiojosi ir siautėjo, dingdavo ir žmonės valdžios dėka, kuri veikė nerašytais įsakymais… Miestas badavo. O reikėjo ruošti knygų rankraščius, siųsti į spaustuvę. Bet kur ta veikianti spaustuvė?! V.Drazdauskas turėjo nuostabią organizatoriaus „uoslę“, nuojautą. Jis žinojo, kad Šv. Kazimiero knygyno kieme anksčiau dirbo „Šviesos“ spaustuvėlė. Taip, yra. Bet… kaip prisivilioti linotipininkus ir kitus spaudos amato meistrus, jei tie dėl duonos kąsnio šeimai ieško kito kelio?! Ir Valys suprato, kad čia padės tik maisto išrūpinimas. Bulvės… ir dar prie bulvių. Taip ir buvo.

Vėl žiupsnelis V.Drazdausko pasakojimo: „Šildėmės geležinėmis krosnelėmis. Teko manytis ir vamzdžių… Grynais ir už butelį gaudavai iš kareivių. Teko rūpintis bulvėmis ir net pietumis spaustuvės darbininkams. Čia jau smulkiau žino J.Petronis ir Maskoliūnas“.

Tiesa, Grožinės literatūros leidyklą greit išbrazdino į tada L.Tolstojaus (Sapiegos) gatvę, netoli vykdomojo komiteto. Rūmas dailus, reprezentacinis. Pirmas ir antras aukštas atiteko Grožinės literatūros leidyklai, o trečiajame dirbo Politinės literatūros leidykla (vadovė M.Bordonaitė). Stalų ir kitokių rakandų, būtinų normaliam darbui, trūksta. Šalta. Reikėjo gauti „buržuikas“, tas metalines krosneles, ir kita. Dirbo tada užsisėdėdami iki išnaktų, darniai ir sąžiningai, o rūpintis ūkiniais reikalais padėjo J.Petronis ir Maskoliūnas. Pastarojo ir etatas toks. Tačiau tie, kurie tada vadovavo, ypač tokio (tada sakydavo ideologinio) profilio įstaigai, žino, kad dažnai valdžios tik tavo balso įsiklausydavo, bet… iki laiko, jeigu tavęs neapkaltino nacionalizmu ar dar kokia nuodėme… O rūpinantis reikėdavo dažnai pagalvoti ir apie materialinį atlygį. Bet palikim tai.

Geriau jau apie knygas ir jų autorius. Pamenu, V.Drazdauskas yra sakęs: „Savo nuopelnu laikau, kad V.Mykolaitis – Putinas išvertė A.Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ ir „Krymo sonetus“, o Balys Sruoga sudarė „Lietuvių liaudies dainų rinktinę“. Buvo atnešęs ir „Dievų mišką“. Aš jo perdėm (šmėkščiojantį – M.M.) žodį ruskelis išbraukinėjau, tai pakilo ir išėjo. Gal kam Vilniuj padejavo, kad vieną dieną iš manęs rankraštį paėmė“.

„…Norėjau, – vėl kitą sykį kalbėjo, – kad Vilniuje rašytojai sukurtų savo leidyklą. Tada buvo galima, bet nebuvo dar stipraus branduolio, ir jie to nepadarė“.

V.Drazdauskas užsispyrė išleisti pagrindinių mūsų klasikų – Žemaitės, Vaižganto, Maironio knygas. O čia jau nuolat tiems norams užkrisdavo šlagbaumas. Reikėjo manytis. Ir pasitardami, ir aptardami, kad vilkas būtų sotus, o ėriukas išliktų gyvas, taip ir leido klasiką. Tais atvejais didžiausias ramstis buvo Antanas Venclova. Mat jis kitam Antanui – Sniečkui – buvo autoritetas. A.Venclova rašė aptakius, diplomatine intuicija pasižyminčius minėtų autorių knygoms įvadinius straipsnius. Šį faktą patvirtino ne tik V.Drazdauskas, bet ir per ilgus redaktoriavimo metus tapęs vienu žymiausių tekstologų A.Žirgulys.

Arba kai V.Drazdauskas, užsimanęs išleisti Žemaitės raštų keturtomį, pasiūlė jį parengti irgi žemaičiui, puikiam lituanistui Kalniui, leidyklos direktorius Ulpis piestu stojo. Tačiau V.Drazdauskas nenusileido. „O per pirmąjį suvažiavimą, – pasakojo V.Drazdauskas, – mane ir leidyklą mušė K.Preikšas už D.Čiurlionytės „Dunduliuko teatrą“ ir Žemaitės (raštų) keturtomį. Teko muštis į krūtinę. Man nulipant nuo tribūnos, K.Preikšas šypsosi ir sako: „Reikia gi mušti, kitaip negalima“.

O prisiminęs pirmąsias dienas Grožinės literatūros leidykloje, papasakojo, kad, atėjęs į buvusias Valstybinės leidyklos patalpas, dingojosi stalčiuose rasiąs vieną kitą rankraštį. Deja, ten gulėjo tik senos suplyšusios vyriškos kojinės ir 1940-1941 metų partinių susirinkimų protokolai. Tad visus darbus reikėjo pradėti nuo nulio.

Skaitytojai V.Drazdauską geriau žino kaip vertėją. Jis puikiai mokėjo kalbas, iš kurių vertė knygas, ir gimtąją (buvo užsispyręs žemaitis), tačiau vien savo žiniomis nepasikliovė. Sakėsi perskaitęs visus Lietuvių kalbos žodyno tomus ir išsirašinėjęs retesnius, išraiškingesnius žodžius į atskirą sąsiuvinį. Mūsų gimtosios kalbos žodynas buvęs jo stalo knyga ir pasimėgaudamas jį kas dieną pavartydavo. Žinoma, todėl jo verstose knygose vis atsirasdavo retų žodžių. Buvęs kai kurių V.Drazdausko verstų knygų redaktorius žymus vertėjas ir lietuvių kalbos mokovas Edvardas Viskanta yra pasakojęs, kad dėl tų retų, gyvojoj lietuvių kalboj jau nevartojamų žodžių kartais tekdavo ir rimtai pasiginčyti. Sykį, įrodinėdamas savo teisybę, įpykęs V.Drazdauskas net kumščiu trenkęs į stalą. Tačiau jie buvo nuoširdūs draugai.

O čia jau paties V.Drazdausko paliudijimas. Sako, atgulęs į akių ligų dispanserį, kuris tada buvęs Kaune, Lietuvių gatvėje. Mato, kad viena ligonė koridoriuje sėdėdama skaito neseniai išleistą jo verstą romaną „Tibo šeima“. V.Drazdauskas, įsitikinęs, kad jo niekas čia nežino, t.y., jog esąs knygos vertėjas, užkalbino moteriškę, teigdamas, kad be reikalo prie tos labai prastai išverstos knygos vargstanti, neverta. Tačiau moteris atšovusi: „Tai ką, ar čia ne lietuviškai parašyta?!“ – ir vėl įknibo į knygą. Ar geresnio pamaloninimo vertėjui reikia?!

Pamenu, kartą mums besikalbant, V.Drazdauskas atsiduso sakydamas, kad senatvėj dar norėtų išversti Getės laiškus hercogui. „Jie sunkūs (sunkiai verčiami – M.M.), ir pinigų neatneš, bet būtų koronna!“ – užbaigė.

Žinoma, kas be ko, mėgdavo, ypač su kalbininkais, pasiginčyti. Buvo pradėjęs rašyti knygą kalbos klausimais ir ketino ją išleisti…

Mėgo jaunus autorius ir jais, jų kūryba domėjosi.

Puikiai šoko ir, kai dirbo Politechnikos instituto leidybinėje grupėje, savo jaunuosius bendradarbius mokino ne tik šokti, bet ir, tarsi nejučia, visų elgesio taisyklių.

Toks mano atminty išliko rašytojas V.Drazdauskas.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

ir fotokopija

© 2006 „XXI amžius“