Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bažnyčia skatino susitaikymą Čilėje

Mindaugas BUIKA

Neseniai miręs Čilės diktatorius Augustas Pinočetas Ugartė šalį valdė 1973-1990 metais

Šventasis Tėvas sveikina susirinkusiuosius iš prezidento rezidencijos

Augustas Pinočetas Ugartė sako sveikinimo kalbą 1987 m. balandžio 1 d. į Čilę atvykusiam popiežiui Jonui Pauliui II

Vizito metu Popiežius ragino Čilės vadovą neatidėliojant surengti demokratinius rinkimus

Jono Pauliaus II taikdarystė

Po buvusio Čilės diktatoriaus Augusto Pinočeto Ugartės mirties vykstant prieštaringiems ir karštiems debatams dėl jo valdymo (1973-1990) paveldo vertinimo, tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje prisimenama popiežiaus Jono Pauliaus II istorinė 1987 metų apaštalinė kelionė į tą Lotynų Amerikos šalį. Jos dvasinė ir socialinė įtaka būsimosioms politinėms permainoms dažnai lyginama su Šventojo Tėvo pirmuoju apsilankymu komunistų režimo sukaustytoje tėvynėje Lenkijoje 1979-aisiais. Abiem atvejais Jonas Paulius II patraukė milijonų žmonių viltingą dėmesį, sukurdamas visuomenėje tą palankią atmosferą, reikalingą drąsiai sąveikai, kad būtų atkurta trokštama demokratinė santvarka.

1987 m. balandžio 1-6 d. vykusi Popiežiaus piligrimystė į Čilę sugrąžino žmones į gatves, kuriose vyravo baimė ir nepasitikėjimas jau nuo marksistinio prezidento Salvadoro Aljendės Gosenso valdymo (1970-1973) laikų. Buvo atkurtas bendruomeniškumo pojūtis, čiliečiai krikščionys pirmą kartą po daugelio metų galėjo susirinkti į didžiules minias be pavojaus būti prievarta išblaškytiems į juos nukreiptų ašarinių dujų ir guminių kulkų.

Išmaningo Šventojo Tėvo žvilgsnio ir žodžių paskatinti čiliečiai atviriau žvelgė ir vienas į kitą. Vėl jausdamiesi esantys asmenys, o ne tik ideologijų objektai, rašė tuomet vienas vietinis katalikų spaudos komentatorius. Galbūt todėl visiškai neatsitiktinai, praėjus vos aštuoniolikai mėnesių po popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, kuris taip pagreitino pilietinės visuomenės atsikūrimą, surengtame nacionaliniame plebiscite gyventojai balsavo už karinio valdymo nutraukimą ir demokratijos atstatymą.

Katalikų Bažnyčia, pagrindinė žmogaus teisių gynėja, kartu su politinėmis partijomis sutartinai dirbusi dėl pilietinės visuomenės įtvirtinimo, gavo reikšmingą pastiprinimą Popiežiaus vizito išdavoje. Savo kalboje Čilės vyskupams Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad „netolimoje ateityje“ taps įmanoma „kiekvienam piliečiui prisiimti visišką ir atsakingą vaidmenį darant sprendimus, kurie turėtų įtakos visam tautos gyvenimui“. Jonas Paulius II pažymėjo, jog „kiekviena tauta turi teisę į apsisprendimą“, net jeigu tai reikštų daugumos palaikymą radikalioms vyriausybės priemonėms, kaip tai iš pradžių buvo generolo A.Pinočeto akcijos atveju. Tačiau taip pat svarbus ir privalus yra „pagarbos kiekvieno žmogaus teisinis užtikrinimas“. Tai įmanoma tik demokratinės santvarkos sąlygomis, pažymėjo Šventasis Tėvas.

Jonas Paulius II nuolat mokė, jog veikimas dėl teisingumo ir žmogaus teisių yra svarbi Bažnyčios misijos dalis, atmesdamas autoritarinių politikų (tarp jų ir A.Pinočeto) nusistatymą, kad vyskupai visą laiką turi skirti tik maldai ir visiškai nesikišti į politinius reikalus. Jau skrendant per Atlanto vandenyną į Pietų Ameriką, tradiciniame pokalbyje lėktuve su jį lydinčiais žurnalistais, atsakydamas į vieno jų klausimą, ar Čilėje kalbės apie žmogaus teises, Šventasis Tėvas sakė, kad tai „vienas svarbiausių uždavinių“, nes „dabartinė (t.y. 1987 metų) valdymo sistema yra diktatoriška“. Jis pabrėžė, jog kai kurie veikėjai „norėtų mums pasakyti – likite zakristijoje ir nieko nedarykite. Jie sako, kad tai politika, bet iš tikrųjų tai ne politika – tai yra tas, kuo mes esame“. Čiliečių vyskupams Popiežius aiškino, kad Bažnyčios teisė – „pateikti politinių reikalų moralinį vertinimą“.

„Meilė stipresnė už neapykantą“

Tačiau Bažnyčia, iškeldama teisingumo svarbą, kartu pabrėžia susitaikymo ir neprievartos poreikį. Apie tai Jonas Paulius II kalbėjo susitikęs su 80 tūkstančių jaunųjų čiliečių sostinės Santjago nacionaliniame stadione, tame pačiame stadione, kuris po 1973 metų perversmo buvo tapęs laikina kalinimo vieta A.Pinočeto priešininkams ir kuriame jie netgi buvo kankinami bei žudomi. Iš susijaudinimo virpančiu balsu paminėjęs tos vietos „liūdnus“ prisiminimus Šventasis Tėvas ragino Čilės jaunimą „nelikti abejingą teisingumo akivaizdoje“, kartu perspėdamas „nesusivilioti prievarta, nors ir atrodytų, jog yra tūkstančiai priežasčių, kad ją pateisintų“. Bažnyčia atmeta visas ideologijas, kurios skelbia prievartą ir neapykantą kaip priemones teisingumui pasiekti, aiškino Jonas Paulius II.

Popiežiaus vizitas Čilėje vyko gana taikiai ir režimas bandė išlaikyti nuosaikumą, nors didžiosiose pamaldose po atviru dangumi buvo ryškios opozicinės nuotaikos. Vis dėlto paskutinėse Šventojo Tėvo aukotose šv. Mišiose sostinės O’Higinso parke, kuriose dalyvavo per 600 tūkst. maldininkų, neapsieita be prievartinio susidūrimo su policija. Minioje išskleidus prieš A.Pinočetą nukreiptus plakatus, o kai kur ėmus mėtyti akmenis į tvarką palaikančius pareigūnus bei netgi užkūrus laužus, policija atsakė vandens salvėmis bei ašarinėmis dujomis. Išlaikydamas vidinę pusiausvyrą Šventasis Tėvas tęsė liturgiją, nors jo veide atsispindėjo liūdesys, apie tai bylojo ir išraiškingos tylos pertraukėlės. Baigdamas homiliją jis viltingai nurodė, jog bet kuriuo atveju „meilė yra stipresnė už neapykantą“.

Kaip buvo numatyta vizito Čilėje programoje, popiežius Jonas Paulius II taip pat apsilankė valstybės prezidento rūmuose, kur susitiko su karinės chuntos vadovu generolu A.Pinočetu. Kaip teigė Vatikano atstovai, privataus pokalbio metu Šventasis Tėvas ragino diktatorių susilaikyti nuo smurtinių veiksmų ir kuo greičiau leisti šalyje surengti demokratinius rinkimus. Prezidento rūmų koplyčioje Popiežius trumpai pasimeldė su A.Pinočeto šeima, kuri, kaip ir kiti 80 proc. Čilės gyventojų, yra praktikuojantys katalikai. Generolas A.Pinočetas tarp kitų 1973 metais įvykdyto perversmo motyvų visada pabrėždavo siekį apsaugoti „autentiškas krikščioniškų Vakarų vertybes“ nuo tarptautinio ateistinio marksizmo sąmokslo.

S.Aljendės marksistinės nuostatos

Iš tikrųjų 1970 metais į valdžią atėjęs S.Aljendė buvo radikalus marksistinės-lenininės ideologijos šalininkas ir jo galutinis tikslas buvo įtvirtinti Čilėje sovietinio komunizmo santvarką. Tą jis atvirai pasakė savo pirmojoje parlamento kalboje „apie kapitalizmo įveikimą Čilėje“, pabrėždamas, kad jo šaliai yra iškilęs „panašus istorinis iššūkis“, koks buvo Rusijoje 1917 metais, kai bolševikui įvykdė „socialistinę revoliuciją“, įvesdami „proletariato diktatūros santvarką. Tiesa, S.Aljendė pripažino, kad dabar sąlygos yra kitos, todėl „socialistinės visuomenės kūrimas“ vykdomas naujais „pliuralistiniais“ metodais, kai komunistinės partijos stengiasi į valdžią ateiti parlamentinių rinkimų keliu. Kaip pavyzdį jis pateikė tuo metu galingas marksistiškai orientuotas darbininkų klasės (tai yra komunistų) partijas“ Italijoje ir Prancūzijoje. Tačiau susidariusiomis aplinkybėmis būtent „Čilė šiandien yra pirmoji tauta Žemės planetoje, kuri praktikoje taiko šį antrąjį perėjimo į socialistinę visuomenę modelį“, aiškino šokiruotiems Čilės parlamentarams S.Aljendė, kartu pabrėždamas, jog tai kelia didelį susidomėjimą ir palaikymą už „mūsų nacionalinių sienų“. Žinoma, pirmiausia tas suinteresuotumas buvo rodomas tuometinėje Sovietų Sąjungoje, kur Kremliaus vadovas Čilės pirmajam marksistiniam prezidentui skubiai įteikė Lenino tarptautinę taikos premiją.

Pažymėtina, kad S.Aljendė savo prieštaringas ir radikalias ideologines nuostatas reiškė turėdamas tik šiek tiek daugiau kaip trečdalio rinkėjų pritarimą. Vadovaudamas vadinamajam „Liaudies vienybės“ blokui, kurį sudarė socialistai, komunistai, radikalai, socialdemokratai ir kitos kairiosios jėgos, 1970 metų prezidento rinkimuose jis gavo 36 proc. balsų. Jo pagrindinis varžovas – konservatorius Chorchė Alesandris surinko 35 proc., o krikščionių demokratų atstovas Radomiras Tomiečius – 28 proc. balsų. Pagal tuometinį Čilės rinkimų įstatymą, antrojo rinkimų rato tarp stipriausių dviejų kandidatų nebuvo, ir išrinktąjį prezidentą turėjo tvirtinti parlamentas. Krikščionims demokratams nusprendus parlamente paremti S.Aljendę, jis gavo 153 deputatų balsus, o Ch.Alesandris – tik 35.

Po laikino ekonomikos pagerėjimo dėl pradėtos nacionalizacijos, be kitų reformų, vyko staigus jos smukimas bei negirdėtas kainų kilimas dėl išaugusios infliacijos. Čilės piniginis vienetas eskudas vien per 1972 metus nuvertėjo 140 proc. Kad sustabdytų šį procesą, vyriausybė įvedė fiksuotas būtinų prekių kainas, o tai sąlygojo produktų išnykimą nuo prekystalių ir juodosios rinkos suklestėjimą. Dar blogesnė padėtis susidarė žemės ūkyje, kur varguoliai bei valkataujantys asmenys, nelaukdami valdžios sprendimo, savavališkai „eksproprijuodavo“ turtingų rančų savininkus, perimdami jų žemę. Tokių chaotiškų aplinkybių terpėje čiliečių visuomenė darėsi vis labiau poliarizuota ir sunkiai valdoma: kūrėsi tarpusavyje susipriešinusių sluoksnių grupuotės, kurios visiškai nebepaisė civilinės valdžios ir įstatymų.

Demokratijos atstatymo pastangos

Aiškiai galima buvo justi, kad „pliuralistinis kelias į realųjį socializmą“ išsisėmė ir radikalūs S.Aljendės patarėjai siūlė įvesti totalitarinį valdymą Kubos ar Sovietų Sąjungos komunizmo pavyzdžiu. Suvokdami padėties sudėtingumą Čilės parlamento deputatai 1973 m. rugpjūčio 22 d. priėmė deklaraciją „Dėl Čilės demokratijos žlugimo“ reikalaujant S.Aljendės nušalinimo, – jei yra būtina ir karine jėga, – kad būtų atstatyta konstitucinė tvarka. Praėjus mažiau kaip mėnesiui, 1973 m. rugsėjo 11 d. generolo A.Pinočeto vadovaujami kariškiai įvykdė karinį perversmą nušalindami S.Aljendės vyriausybę – pats prezidentas, bombarduojant jo rezidenciją, nusižudė – ir perėmė valdžią į savo rankas.

Tačiau vietoj laukto konstitucinės tvarkos atkūrimo vadinamoji Čilės karinė chunta dar labiau suvaržė pilietines laisves, paleido parlamentą, uždraudė profsąjungų veiklą bei vykdė kupiną smurto savo politinių priešininkų persekiojimą, susilaukdama tarptautinio pasmerkimo taip pat ir Katalikų Bažnyčioje. Nors A.Pinočeto valdymo metais dėl gausių užsienio investicijų Čilės ekonomika tapo viena labiausiai klestinčių ir stabiliausia visoje Lotynų Amerikoje, bet šimtų asmenų egzekucijos dėl politinių priežasčių, slaptosios policijos DINA savivalė, priešininkų grobimas ir „dingimas be žinios“ bei kiti žmogaus teisių pažeidimai pelnė režimui prastą įvaizdį ir skatino opozicinių jėgų paieškas normalaus demokratinio gyvenimo atkūrimui.

Kaip tik šioje plotmėje pasižymėjo A.Pinočeto piktnaudžiavimus aštriai kritikavusi Čilės Katalikų Bažnyčios vadovybė ir ypač tuometis sostinės Santjago arkivyskupas kardinolas Chuanas Franciskas Fresnas Larainas (1914-2004). Kardinolas Ch.Fresnas, kuris labiausiai prisidėjo organizuojant popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąją kelionę į Čilę, 1985 metais į savo rezidenciją sukvietė vienuolikos pagrindinių politinių partijų lyderius, kurie pasirašė bendrą dokumentą dėl nacionalinio susitaikymo, laisvų rinkimų ir kitų demokratijos principų atstatymo. Ši nacionalinė sutartis davė pagrindą taikiam Čilės sugrįžimui prie demokratinės santvarkos 1990 metais.

A.Pinočeto laidotuvių šv. Mišioms gruodžio 12 dieną vadovavęs dabartinis Santjago arkivyskupas Fransiskas Chavjeras Erasuris Osa meldė Dievo, kad Jis atleistų velioniui ir tai, ką jis bloga padarė. „Tegu Viešpats vertina tai, ką jis gera padarė savo gyvenime ir tegul jis ilsisi ramybėje“, – kalbėjo ganytojas. Tuo tarpu Čilės vyskupų konferencijos pirmininkas Rankagvos vyskupas Alehandras Choikas Karmelikas, priminęs, jog „Dievo gailestingumo gali tikėtis netgi didžiausi nusidėjėliai“, interviu žiniasklaidai kvietė rodyti pagarbą A.Pinočeto šeimai visuose jo darbų vcrtinimuose.

© 2006 „XXI amžius“