|
Stokime į kovą su tautos priešais
Spalio 23 dieną laikraštyje Respublika buvo publikuotas apžvalgininkės Olavos Strikulienės straipsnis Tautinė pedagogika, keliaujanti prie šautuvo. Žodį tautinė rašyčiau kabutėse, nes šiandien sunku rasti mokyklą, kur būtų galima aptikti tautinio auklėjimo pradų. Todėl norėtųsi labai garsiai paklausti: kas dėl to kaltas? Aišku, pedagogas tuoj atsakytų šeima... Įkandin norėtųsi klausti: kiek pas mus šeimų, kurios pajėgios spręsti vaikų problemas?
Šiandien, alkoholizmo, narkomanijos, moralinio nuosmukio metu, argi bereikia stebėtis, kad mūsų vaikai mokyklose palikti likimo valiai, kad pedagogai pritrūko meilės, užuojautos, gailesčio vaikams?
Skaudžiausia tai, kad niekas nemato ar nenori matyti visų šių trūkumų. Atrodo, visiems viskas gerai, visi tyli...
Ar galima atleisti mūsų aukščiausios valdžios vyrams, kurie niekaip negali baigti rietenų prie valdžios lovio?
Minėto straipsnio autorė rašo: Mūsų mokyklų prieigose taip paprasta siūlyti narkotikų. Atiminėti iš mažių centus bei spardyti užpakalius. Čia vaikai irgi vieni. Ir į laikinus gyvenimo nesklandumus reaguoja filosofiškai. Kaip Pravieniškių zekai. Kada nors užaugs ir baigs bausmę.
Kuo mažiau pedagoginės aplinkos, tuo daugiau biologinės. O čia individas irgi vienas. Kovoja atrankoje. Kaip žinduolių rūšys, be ceremonijų naikina bet kokį keistesnį, silpnesnį savo rūšies individą. (...) Parodydami, kad yra normaliesiems netinkamas. Neatitinka saviškio stereotipo. O naikinimo būdų esama visokių. Galima nepriimti žaisti. Galima tyčiotis. Visai nebūtina engti fiziškai. Tačiau ir taip galima. Keisčiausia, kai į šią biologinę atranką be ceremonijų įsitraukia mokytojai. Jos nematydami. Arba patys parodo, kad vaikas kitoks...
Iš cituotų autorės žodžių aišku, kaip prie mokyklų ir mokyklose elgiasi mokiniai, kaip leidžia laisvalaikį, kuo užsiima... Ir argi dėl to galima kaltinti tik šeimas?
Tad gal visi nusiimkime juodus akinius, atsikimškime ausis ir sąžiningai stokime į kovą su tautos priešais, kurie įvairiausiais būdais stengiasi pakenkti mūsų vaikams. Mūsų laisvai Lietuvai. Ir šioje kovoje turi dalyvauti visi: šeimos, valdžios vyrai, mokykla, Bažnyčia ir mes visi mūsų bendruomenės (jei jų yra pas mus).
Regina PRASCEVIČIENĖ
Obeliai, Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|