|
Nemergiškos mintys
Rimantas MARČĖNAS
Publikuojame metų pabaigoje pasirodysiančio istorinio romano
apie Mindaugo laikų Lietuvą Karūnos spindesio apakinti ištrauką.
Pagrindinė kūrinio siužetinė linija būsimo karaliaus Mindaugo
ir jo brolėno Tautvilo kova dėl besivienijančios Lietuvos sosto.
Tai realus ir labai svarbus istorinis faktas, tačiau senose kronikose
nušviečiamas labai glaustai. Senieji šaltiniai sumini politinės
artimų giminaičių kovos aplinkybes, konstatuojami faktai, kad pirmasis
pagonių tikėjimo išsižadėjo Tautvilas, kuris tuometinėje Kalavijuočių
ordino sostinėje Rygoje buvo apkrikštytas. Netrukus brolėno pavyzdžiu
pasekė Mindaugas. Neapsikrikštiję ir neapkrikštiję lietuvių tautos,
jie nei vienas, nei kitas nebūtų galėję pretenduoti į krikščioniškos
valstybės karaliaus karūną.
Romano autorius, profesionalus istorikas, mokslų daktaras,
daug metų dėstė Lietuvos istoriją Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame
fakultete, vėliau VDU. Šį kursą taip pat yra skaitęs Kauno kunigų
seminarijos klierikams. Mindaugo epocha jį yra dominusi ir kaip
mokslininką. Šia tema autorius yra paskelbęs mokslinių publikacijų.
Tai šeštoji autoriaus beletristikos knyga ir antroji skirta Lietuvos
istorinei praeičiai.
Kas tau atsitiko, mylimasis, ar nesusirgai?- žvelgdama susirūpinusiomis akimis, pasiteiravo Kristina. Buvo šeštadienis, rytinių Mišių metas. Šįkart Tautvilas į meistro Giunterio namus įžengė kur kas anksčiau negu paprastai. Kristinos tėvai iš pamaldų turėjo sugrįžti dar negreit. Nors dėl savo ankstyvo apsilankymo Tautvilas su Kristina nebuvo susitaręs ir, tiesą sakant, turėjo nedaug vilčių, kad pasiseks ją užtikti namuose, tačiau jį buvo apėmusi tokia nykuma, kamavo toks ilgesys, jog, net nepranešęs vienuoliui Juozapui, nenuėjo į katekizmo pamoką ir patraukė tiesiai į amatininkų kvartalą. Kai Tautvilas paprašė brolio vienuoliui pameluoti, kad susirgo, šis tik tylėdamas linktelėjo nebuvo sunku atspėti, kur vyresnėlį nuves jo nerimstančios kojelės... Tačiau Kristina, tartum kažkas iš Aukštybių ją būtų perspėjęs, su tėvais neišėjo į bažnyčią. Pamačiusi Tautvilą, ji net neatrodė nustebusi. Ir tą klausimą mylimajam ji uždavė ne iš karto, o tik po kurio laiko, kai nei savo žaismingais žodeliais, nei švelniais prisilietimais neįstengė nuskaidrinti jo veido ir priversti nusišypsoti. Tautvilas tik tylomis žiūrėjo į ją švelniu ir liūdnu žvilgsniu, kol Kristinos krūtinę užgulė nerimas.
- Nieko man neatsitiko, - nuo tiesaus atsakymo pabandė išsisukti Tautvilas, tačiau ir po to nepasidarė kalbesnis, ir iš jo veido neišnyko gilus susirūpinimas.
- Netiesa, Tautvili. Aš juk matau, kad atsitiko kažkas negera. Žinok, aš viską pajėgsiu pakelti, tik tu netylėk. Aš tik atrodau gležna, bet jeigu tu pasakysi, perimsiu didžiąją tavo tvirtus pečius prislėgusios naštos dalį. Juk aiškiai matau, kad kažkas tave slegia. Niekada tavęs nemačiau tokio nusiminusio. Nuo pat mūsų pažinties pradžios.
Tautvilas ilgokai žvilgsniu skverbėsi į mylimosios akis, tarytum pasitikrindamas, ar savo dvasia ji iš tikro tokia stipri, kaip sakosi. Pagaliau pasiskundė:
- Net mano brolis nenori suprasti, kokia tu man brangi.
- O kodėl turėtų suprasti? Juk jis kunigaikštis. Jam net patikėti sunku, kad tu, būsimas karalius, įsižiūrėjai ne į kokią puikią kunigaikštytę ar princesę, o į paprastą mergaitę, - netikėtai ramiu ir nė trupučio nenustebusiu balsu atsakė Kristina. Būtų kur kas keisčiau, jeigu jis dėl to nesistebėtų. Vien tik Viešpats žino, kas su tavimi, Tautvili, atsitiko. Gal karšta mano meilė tave apsvaigino, kaip apsvaigina pavasarinis ievų žydėjimas. Bet praeis kiek laiko, tu atsitokėsi ir suprasi, kad aš neverta nė menkiausio tavo dėmesio.
- Kaip tu gali šitaip kalbėti, Kristina! Juk pati netiki tais savo žodžiais. Tu man brangesnė už viską šioje žemėje. O jeigu, kaip tu sakai, ir esu apsvaigęs, tai tavo Dievo... tai mūsų Dievo nuolankiausiai maldauju, kad tas apsvaigimas tęstųsi amžinai. Nes nėra šviesesnio ir džiaugsmingesnio jausmo už tą, kurį tau jaučiu.
- Bet dabar tu neatrodai džiugus, Tautvili. Turbūt tau nejauku, kad net artimiausi žmonės tavęs nesupranta?
- Gedvydas labai stengiasi suprasti. Anksčiau ar vėliau jis suvoks, kad be tavęs man nėra gyvenimo, ir mane parems, kaip visada paremdavo. Tačiau kiti...
- Kiti, mielasis, iš tavęs reikalaus, kad susirastum mylimąją pagal save, - vis tokiu pat ramiu balsu kalbėjo Kristina, tačiau jos gražų veidą vis labiau gaubė liūdesio šydas. Ir Kalavijuočių ordino magistras atsisakys tave remti, jeigu tik jam pasivaidens, kad tu nori mane vesti, - smarkiai pritildžiusi balsą, pridūrė ir nejaukiai apsidairė.
- Magistrui nesivaidena, nes aš iš tikrųjų dieną ir naktį svajoju apie tą laiką, kada mes būsime vyras ir žmona, - karštai pasakė Tautvilas ir staiga suprato, kad štai dabar patį pirmąjį kartą Kristinai apie tai prisipažįsta. Šalia savęs aš net įsivaizduoti negaliu jokios kitos moters, Kristina. Negi tu šito nematai, negi nejauti?
- Aš tai jaučiu, mielasis,- prisipažino Kristina ir kiek patylėjusi netikėtai atšiauriu balsu pridūrė: - Bet jeigu pasipriešintum visų tų galingųjų valiai, - o juk jie visi prieš tave susivienytų, tiek saviškiai lietuviai, tiek pakol kas tave dar remiantys haličėnai, tiek ir Ordino riteriai, - tai anksčiau ar vėliau neišvengiamai pražūtum. Atsistojusi šalia tavęs, aš taip pat būčiau sutrypta, kaip iš lizdo išpuolusi, dar skraidyti nemokanti paukštelė, pakliuvusi po mirtinoje kovoje ragus surėmusių galingųjų briedžių kanopomis. Ir niekas net nepastebėtų, kad buvo sutryptas toks menkas padarėlis... Juk jie nė vienas nepanorės suprasti, kad man visai nesvarbu, kas tu esi ir kuo gali tapti. Jeigu tu viską viską prarastum ir liktum tik paprastas karys, man lygiai taip pat rūpėtų visur ir visada būti šalia tavęs, kol tik tau būčiau reikalinga. Bet užvis labiau bijočiau ant savo mylimojo galvos užtraukti nelaimes ir suteikti jam kančią. Savo mylimajam, tiek jo sielai, tiek ir kūnui, visuomet iš visų menkų savo jėgų stengsiuosi suteikti tik džiaugsmą. Tik ar daug priklauso nuo mano valios ir norų? Užvakar naktį ilgai meldžiausi Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir supratau, kad ji man atleis, jeigu negalėdama su tavimi susirišti šventais santuokos sakramentais švelniai tave paimsiu už rankos ir nusivesiu į mūsų meilės guolį...
Suglumęs ir susigraudinęs Tautvilas žvilgsniu švelniai švelniai glostė mylimosios veidą ir pasakė jai tai, ką tik vakar buvo sakęs Gedvydui:
- Jie visi prieš mane susivienytų tik tada, jeigu vedęs tave aš ir toliau siekčiau Lietuvos sosto. Tačiau tu man daug svarbesnė ir už sostą, ir už šlovę. Tegu ta šlove džiaugiasi mano mylimas brolis. O jau tada, kai būsiu tik paprastas kunigaikštis, kokių Lietuvoje daug, aš niekam neberūpėsiu, jie mane ir tave paliks ramybėje.
- Nemeluok sau, Tautvili. Tu negali išsižadėti karūnos ir sosto. Neturi tokios teisės. Man jau užteko laiko suprasti, kaip labai tu myli savo tėvų žemę. Juk karūna tai ne tik šlovės spindesys, tai ir didžiulė sunki atsakomybė, kurią ne kiekviena galva pajėgia pakelti. Gerai žinai, kas atsitiks, jeigu tu nesiryši užsikrauti atsakomybės už visą savo šalį naštą ir, galvodamas tik apie savo ir mano laimę, išsižadėsi sosto.
- Mano tėvų žemei nieko blogo neatsitiks, nes Gedvydas pakeis mane, - netvirtai paprieštaravo Tautvilas, stebėdamasis, kad tokios nemergiškos mintys vargina gražiąją Kristinos galvelę.
- Ne Gedvydo jėgoms tave pakeisti. Jeigu tu nepasinaudosi valdovo vyriausiojo sūnaus teise, bet kurios lietuviškos žemės kunigaikštis pasijus labiau už Gedvydą vertas Lietuvos sosto. Ir tavo tėvynėje prasidės baisiausios pjautynės, bus pralietos upės kraujo.
- Juk žinai, kad jis jau dabar liejasi, - niūriai priminė Tautvilas. Mano brangus dėdė Mindaugas pirmas jį pradėjo lieti... Vargšele tu mano, aš sudrumsčiau tavo ramybę ir prieš savo valią priverčiau galvoti apie baisias vyrų klastas ir begalinį valdžios troškimą.
© 2006 XXI amžius
|