|
Stasys Šalkauskis ir Romuvos draugija
Ramūnas Labanauskas
Šiais metais Lietuvoje plačiai minimos vieno iš mūsų tautinės filosofijos kūrėjų Stasio Šalkauskio 120-osios gimimo metinės. S.Šalkauskio nuopelnai lietuvių mokslui ir kultūrai gerai žinomi. Šiame straipsnyje norėtųsi prisiminti S.Šalkauskio bendražygius Kazį Pakštą bei Juozą Eretą ir jų solidarų veikimą Romuvos draugijoje, kuri nepelnytai Lietuvoje primiršta. Su jais S.Šalkauskis susipažino Šveicarijoje, studijuodamas Fribūro universitete 1915-1919 metais. Ypač jam buvo reikšmingas susitikimas su K.Pakštu, atvykusiu į Šveicariją iš JAV mistiku, plačios vaizduotės ir begalinės energijos žmogumi. Į JAV K.Pakštas emigravo Pirmojo pasaulinio karo metais; pateko pas tėvus marijonus, rašė straipsnius į jų laikraštį Draugas, redaguojamą kun. Fabijono Kemėšio, vėliau tapo jo administratoriumi, redakcijos nariu. Kun. F.Kemėšio iniciatyva nuo 1914 metų pavasario kartu su L.Šimučiu ir A.Račkumi darbavosi burdamas katalikiškąjį jaunimą į Vyčių sąjungą. 1917 m. liepos 23-25 d. Brukline vykusiame V Vyčių seime, kilus konfliktui tarp kunigų ir tautiškai labiau angažuotų pasauliečių, Vyčių sąjungos vadovai K.Pakštas, L.Šimutis, Juozas Karosas, Julius Kaupas ir kiti, remdamiesi kai kurių JAV organizacijų pavyzdžiu, įsteigė neviešą Vyčių Romuvos ordiną, kurio tikslas sustiprinti pasauliečių įtaką vyčiams, diegti mintį, jog (...) išeivijos jaunuoliai būtų tautiškai susipratę katalikai, pasibaigus karui, sugrįžtų į nepriklausomą Lietuvą. Taip keli patriotai, pasinaudodami lietuvių tautai prasmingu Romuvos (...) vardu, norėjo sudominti tautiškai atsparesnius išeivius būsimosios Lietuvos sukilninimu (V.Pšibilskis).
Nuoširdžiai susidraugavę (K.Pakštas ir S.Šalkauskis - R.L.), vienas kitam atidengė, ką nuo kitų slėpė. To pasėkoje Stasys iš Kazio išgirdo ir apie Amerikoje tarp vyčių veikiantį Romuvos ordiną (...). K.Pakšto Romuva gražiai įsikomponavo į S.Šalkauskio pasaulėžiūrą ir jau besiklostančią veikimo programą. K.Pakšto organizacija jam garantavo ryšius su Amerikos lietuviais, jų finansinę paramą. Pamažu daugybės pokalbių ir diskusijų su K. Pakštu dėka išskristalizavo tokia Romuvos draugijos programa: Mes Lietuvoje paruošime kartą jaunų intelektualų, kurie puoselėtų pilnutinį gyvenimą, taip pat ir tautinę kultūrą. Visas darbas turėtų atsiremti į pasauliečių bei dvasiškių kartu sudaromą pusiau viešą Romuvos Draugiją ir būti skatinamas atitinkamo žurnalo. Kandidatai tai žavingai misijai turėtų būti išauklėti tam tikroje Raudondvario pilyje numatytoje įsteigti gimnazijoje su licėjiniu kursu. (...) Toliau abiturientai turėtų išeiti Katalikų Universitetą ir paskui dar specializuotis Vakarų mokslo ar meno institutuose (J.Eretas).
1919 m. vasario 2 d. Fribūre buvo sudaryta nauja JAV susikūrusios Romuvos draugijos vadovybė. Susirinko pirmieji romuviečiai pradėti didžiam darbui. Aišku, kad vyriausio romuviečio vaidmuo atiteko mūsų filosofui, ir lygiai taip aišku, kad dešinė jo ranka turėjo tapti mūsų geografas. (...) Kadangi Pakštas studijų dar buvo prirakintas prie Šveicarijos, tai vicepirmininko pareigos Lietuvoje laikinai atiteko vėlesniam jo biografui (J.Eretui - R.L.). Aktualiausias mūsų uždavinys buvo leidimas žurnalo, kurio redaktorium, žinoma, tegalėjo būti antrasis Romuvos tėvas, Šalkauskis (J.Eretas). S.Šalkauskis dar Fribūre parengė Krikščioniškosios politikos bendrijos įstatus. Matyt, apie juos K.Pakštas savo draugui A.Račkui 1919 m. vasario 19 rašė: Mūsų iškeltiems idealams čia radau keletą labai rimtų ir mokytų patarėjų. Lietuvoje jų skaičius greit didinsis, augs. Greit susilauksite naujos didelės konstitucijos, arba tiksliau statuto. Tai bus puikus originalus naujos minties tvarinys ir užduos gražų toną mūsų jaunutei organizacijai (V.Pšibilskis). Jau Fribūre į Romuvos draugiją susibūrė daugelis lietuvių studentų, svajojusių apie įsteigimą Lietuvoje filosofijos instituto, kuris suvienyta dvasia ir bendromis pajėgomis vykintų naują tautinę ir kartu visuotinąją žinijos sintezę (S.Šalkauskis Raštai. T.5, p.407-409).
Baigę studijas, vienas po kito romuviečiai grįžo į Lietuvą: J.Eretas atvyko 1919 metais, S.Šalkauskis 1920 metais, o K.Pakštas 1923-iaisiais. 1920 m. rugpjūčio 31 d. S.Šalkauskis pateikė prašymą įregistruoti Romuvos organizaciją, užsimojusią ugdyti Lietuvoje tautinę krikščioniškąją civilizaciją. Įstatai buvo įregistruoti 1921 m. birželio 11 d. Juos pasirašė K.Pakštas, M.Zujus, M.Miliukas, J.Kaupas, J.Aleksa ir J.K.Miliauskas. Draugijos valdybą sudarė S.Šalkauskis, J.Kaupas, M.Miliukas, L.Bistras. Manyta veikti kuopelių principu. 1921 m. balandžio mėn. S.Šalkauskis Kaune išleido pirmąjį Romuvos numerį, o 1922 m. rugsėjo mėn. ir šį kartą vienminčių Amerikoje finansiškai remiamas antrą numerį (J.Eretas).
Pirmajame Romuvos numeryje buvo paskelbta Romuvos draugijos deklaracija, kurioje teigiama: Būdama tautinės civilizacijos reiškėja, Romuva yra tuo pačiu pilnutinio gyvenimo draugija. Šitokia draugija toli gražu neprilygsta politinei partijai, nors Romuva, likdama nepartinė, neatsisako nuo įtakos politikai, kurią ji pageidautų kultūrinti teisės bei doros principais. (...). Ji tepadeda šiuo tarpu jo pamatan pradmenis, iš kurių laukia neilgai trukus išdygsiant naujų atžalų... (Romuva, 1921, Nr.1). Šį pareiškimą galima papildyti ir J.Ereto cituojamais grįžusio į Lietuvą S.Šalkauskio žodžiais: Mums gi reikia pilnutinio lietuvio, tokio, kuris ir religiškai būtų atgimęs. Dėl to mes nebesikratysim krikščionybės, kaip tai yra padariusi žymi senosios inteligentijos dalis, paveikta Maskvos bei kitų rusų universitetų skleidžiamų -izmų. Mūsų dvasios jėgainė bus oficialiosios Rusijos pritildytas Solovjovas bei krikščioniškai persunktosios aukštosios mokyklos Vakaruose. Fribourgas Louvainas prieš Maskvą! (J.Eretas. Stasys Šalkauskis. P.74).
Visgi Romuvos draugija netapo masiniu judėjimu. Anot V.Pšibilskio, viešosios Romuvos draugijos veikla faktiškai baigėsi 1922 metų vasarą nepateikusi sąrašų, ji nustojo veikti. Nepavyko įkurti ir romuvietiškos kolegijos Raudondvaryje. Pasak J.Ereto, katalikų šviesuomenėje šalia Ateities iš Maskvos nebuvo vietos Romuvai iš Brooklyno. Taigi kilnių S.Šalkauskio idėjų įgyvendinimas Lietuvoje susidūrė su kliūtimis. Romuviečiai pademonstravo savo kilniaširdiškumą ir nesiėmė varžytis su P.Dovydaičio vadovaujamu ateitininkų judėjimu. Prel. A.Dambrauskui patarus, jie įsitraukė į ateitininkų judėjimą. Kaune susikūrė ateitininkų romuviečių būrelis, tapdamas tarsi ateitininkijos elitu ir sendraugių organizacijos (įkurtos 1925 metais) užuomazga.
Nors Romuvos draugija sunyko, jos įkūrėjai (S.Šalkauskis, K.Pakštas, J.Eretas) ir toliau palaikė glaudžius ryšius. J.Eretas savo monumentaliame veikale apie K.Pakštą specialiai primena jų bendrą romuvietišką praeitį. Tai leidžia manyti, kad šie trys garbingi mūsų mokslo ir kultūros veikėjai neišsižadėjo savo kilnių idealų. J.Eretas: Šalkauskis ateitininkų vado postą buvo užėmęs tik iš romuvietiško idealizmo ir perleido jį kitam romuviečiui Pakštui; savanaudiškas režimo užsispyrimas jo (K.Pakšto R.L.), užnugaryje savęs jaučiant romuvietišką Šalkauskio paramą, neįveikė; nulėmė (rinkimų į Ateitininkų federacijos vado postą R.L.) rezultatus ir prisiminimai iš Friburgo laikų pakštiškos Romuvos atnaujinimas šalkauskiška dvasia, dėl ko abu ir tarp ateitininkų buvo likę romuviečiai; stiprus ramstis jam (K.Pakštui R.L.) buvo ir Šalkauskis, kuris, dar solovjoviškai inspiruotas, savo romuvietišką vienmintį rėmė kovoje su tais rytietiškais biurokratais, nesupratusiais nei Lietuvos padėties, nei gresiančių pavojų, kaip išsitarė puolamasis Pakštas (J.Eretas čia aprašo K.Pakšto pastangas įrodyti būtinybę gelbėti Lietuvos kultūrines vertybes galimos okupacijos akivaizdoje). Šveicarijoje būdamas, tų romuvietiškų ryšių J.Eretas taip pat nebuvo pamiršęs (Nuoširdus romuviečio ir Jakšto gatvės brolio prisiminimas). 1956 metais J.Eretą Bazelyje aplankė K.Pakštas. Jis tuoj knisosi į beaugantį ant mano rašomojo stalo veikalą apie bendrą mūsų draugą romuvietį (...) Šalkauskį (J.Eretas).
Dar svarbiau, jog nuo pat grįžimo į Lietuvą vyko reguliarūs S.Šalkauskio kassavaitiniai susitikimai su K.Pakštu ir J.Eretu. Viename tokių susitikimų 1923 metais, pasak J.Ereto, dalyvaujant ką tik į Lietuvą grįžusiam K.Pakštui, buvo tariamasi dėl trečiojo Romuvos numerio leidimo ir gimnazijos ar licėjaus projekto. S.Šalkauskis susitikdavo ir atskirai su K.Pakštu ar J.Eretu. J.Eretas su S.Šalkauskiu iki 1930 metų susitikdavo pirmadieniais. Tradicinis pirmadienis, kelerius metus jiems tuo pačiu laiku baigdavosi paskaitos, taip jų dažnumą nusako juose dalyvavusi S.Šalkauskio žmona (J.Šalkauskienės atsiminimai. P. 83). Abu paskaitas baigdavo 20 val. Po vakarienės J.Eretas pateikdavo lyg ir ataskaitą apie pasaulio įvykius. K.Pakštas su S.Šalkauskiu nuo 1929 metų pradžios susitikdavo trečiadieniais (nuo 1930 iki pat 1940 metų juose dalyvavo ir J.Eretas). Taigi galima manyti, jog nuo 1930 metų trečiadieniai virto bendrais trijų bičiulių susitikimais, štabo pasitarimais; šitaip S.Šalkauskis, nors ir pavargęs, vis dėlto norėjo per savo bendražygius visuomenę veikti. Tokių susitikimų, kaip prisimena K.Pakštas, buvę ištisi šimtai. Pasak K.Pakšto, Šalkauskį jis visada painformuodavo apie pas K.Pakštą susirinkusių jaunųjų krikščionių demokratų ir jaunųjų katalikų diskusijas, ir šis jomis gyvai domėjosi, o kartais pridėdavo savų pastabų. Šalkauskis būdavo informuojamas ir apie katalikų stovyklos pokalbius su valstiečiais liaudininkais.
Be abejo, S.Šalkauskio bendravimas su K.Pakštu ir J.Eretu neapsiribojo tais pirmadieninių ar trečiadieninių susitikimais. Jie dėstė tame pačiame universitete (kurį laiką ir viename fakultete), todėl pokalbiams progų turėdavo daug. Vakarais po fakulteto tarybos posėdžių būrelis patraukdavo į Astos kavinę Laisvės alėjoje. Ten aplink stalą atokioje vietoje prie kavos jie pasidalindavo žiniom ir nuomonėm dienos klausimais. Tame būrely paprastai būdavo P.Kuraitis, arkiv. M.Reinys, S.Šalkauskis, J.Eretas ir jaunesnieji dėstytojai nauja generacija (Didysis jo nuotykis. Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai. P. 92).
Tad, pagerbdami mūsų didįjį filosofą S.Šalkauskį, nepamirškime Romuvos draugijos ir jo bičiulių K.Pakšto bei J.Ereto, su kuriais jis tiek valandų praleido kartu. Tik jų palaikomas S.Šalkauskis galėjo padėti mūsų tautinės filosofijos rūmų pamatus.
© 2006 XXI amžius
|