Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ką „užrašau tapydamas...“

Irena Petraitienė

Kardinolo atminimą įamžinę dailininkai (iš kairės:) tapytojas Arūnas Vaitkūnas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas su Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu 2001 metais

Alaušo ežero pusiasalyje esančiame Bikuškio dvare vykęs tapybos pleneras „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“ birželio 23 dieną buvo apvainikuotas labdaros akcija „Žiedas draugui“, skirta kauniečiui tapytojui, nuolatiniam Bikuškio dvaro plenerų dalyviui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005) atminti.

Jūra – Laisvės sparnais

Marinistinė tematika lietuvių poetų kūryboje

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Jūrai pažinti, jos didybei širdimi įvertinti gal maža vieno gyvenimo. Kasdien, Baltiją per daugiau nei du dešimtmečius jaučiant, regint tarp Jūros ir Dangaus delnų išsitenkantį horizontą drąsu jame įžvelgti netgi pomirčio amžinumą ir sielos nemarumą net tada, kai kūnas vėl virs dulkele, balsvasmilte krante, kurią erdvynų vėjai kaip vėlę neš, kur panorėję...

Apie žandarą Nikitinskį ir driežą gintaro inkliuze

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Kai liepos pirmosiomis dienomis ne tik naujųjų laikų želdynų specialistas, bet ir seniausių laikų, – ir ne tik Lietuvos! – istorijos žinovas, kasdien pėsčiomis žvitriai iš Valteriškės į darbą Gintaro muziejuje, Palangoje, – atžingsniuojantis meilės Motinai ir kaimui sklidinas Kęstutis Damalakas aprodinėjo unikalią fotografijos istorikės Margaritos Matulytės parengtą Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos parodą „Senoji Palanga“, mano sielobalsiai krūptelėjo, po ne viena fotografija aptikus prierašą: „Žandaras Nikitinskis... parke… mieste… palei jūrą… Stebint vėjapūtes“...

Lenskio monologas

Valstybinio teatro scenos darbininkui Antanui Dirvianskiui atminti

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pirmoji operos taryba 1920 m. Iš kairės: J.Žilevičius, J.Tallat- Kelpša, S.Šilingas, K.Petrauskas

Sunki ranka nusileido ant jo vešlių plaukų. Pirštai tarytum smigo į paausius. Svaigo. Aplink jį važiavo tamsa. Snarskis pakėlė rankas, norėdamas sučiupti tą svetimą plaštaką ir priverst nežinomąjį pažiūrėt jam, senam scenos vilkui, į akis. Juk negalima niekinti žmogaus taip, slapstantis... Toks poelgis garbės neteikia.

Bet aplink nieko nebuvo. Ir būtų jau paleidęs triaukštį, tik staiga prisiminė scenoje besąs.