Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Negęstantys Tėvo Stanislovo žibintai

Panevėžietė Jolanta Antanaitienė gerai pažinojo Tėvą Stanislovą, nes jai teko dirbti vargonininke Paberžėje

Paberžėje sukauptą žibintų kolekciją aprašė vilnietė dailėtyrininkė Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė

Bronius VERTELKA

Panevėžio dailės galerijoje vyko knygos „Tėvo Stanislovo kolekcija. Procesijų žibintai“ pristatymas. Čia susirinko žmonės, kurie savo širdyse saugo daugiau nei prieš metus į Amžinybę išėjusio vieno populiariausių dvasininkų Lietuvoje atminimą. Knygą apie Tėvo Stanislovo veiklą sudarė Panevėžio kolegijos dėstytoja Jolanta Antanaitienė ir Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė. Savo indėlį siekiant kuo geriau atskleisti buvusio Paberžės klebono gyvenimo tarpsnius jos vertino itin kukliai.

Aprašyti Tėvo Stanislovo surinktus žibintus ėmėsi menotyrininkė D.Bernotaitė-Bieliauskienė. Ji žinojo, kad už tai negaus jokio užmokesčio. Dirbo nelengvai, nes spaudoje apie žibintus ji rado tik keletą sakinių. Šią Vilniuje gyvenančią entuziastę Jolanta Antanaitienė, viena knygos sudarytojų, įvardijo kaip geriausiai Europoje ar net pasaulyje šiandien išmanančią apie procesijų žibintus.

D.Bernotaitė-Bieliauskienė pasakojo, jog pirmą kartą Paberžę aplankė prieš 21 metus, kai baigė istorijos studijas Vilniaus universitete ir pradėjo dirbti Dailės muziejuje. Iš sostinės į tolimą Lietuvos kampelį dardėjo senutėliu autobusu. Paskui keletą kilometrų ėjo pėsčiomis, kol pamatė rūko apsiaustą mažytę Paberžės bažnyčią. Teko luktelėti, kol kas nors pasirodys. Atėjęs Tėvas Stanislovas atsiprašė, mat buvo užsiėmęs bažnytiniais reikalais. Vaišino ją arbata, pyragais. Užteko tuomet pamatyti klebono surinktus daiktus, kad suprastų, koks jis yra žmogus.

Po daugelio metų D.Bernotaitė-Bieliauskienė, paprašyta aprašyti Paberžėje esančius žibintus, ilgokai neišdrįso imtis tokio atsakingo darbo. Tačiau prisėdusi suprato, jog nuo to darbo niekas negalėtų jos atitraukti. Pakako savaitės, ir knyga buvo parašyta. Leidžiant knygą atsirado žmonių, kurie prisidėjo ne vien geru žodžiu, bet ir pinigais.

Renginyje dalyvavęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas teigė, jog dauguma žibintų į Paberžę atkeliavo iš Žemaitijos. Ten jie buvo daromi paprastai – išlankstomi iš skardos. Baigęs kunigų seminariją ir gavęs paskyrimą dirbti į Viešvėnus bei žinodamas, kad Tėvas Stanislovas restauruoja žibintus, J.Kauneckas į Paberžę atvežė jų dvylika. Jis, surinkęs katalikiško jaunimo būrelį, čia nors kartą per metus užsukdavo. Dalyvaudavo Tėvo Stanislovo lotyniškai aukojamose šv. Mišiose. Tekdavo Paberžėje ir nakvoti. Tėvas Stanislovas išklausydavo jų išpažinčių. Atvykę iš Žemaitijos, keliauninkai pabūdavo Paberžėje ir patraukdavo Panemunės pilių link. Parymodavę prie Gedimino kapo, užsukdavę į Perloją ar į Kudirkos Naumiestį.

Vyskupas išsaugojo Švč. Mergelės Marijos statulėlę, kuri restauruota Paberžėje. Žibintus teko restauruoti ir rašytojai Jurgai Ivanauskaitei. Nežinojusią kuo užsiimti, ją prie to darbo pristatė Tėvas Stanislovas. Jai nebuvo sunku perprasti restauravimo subtilybes, mat buvo baigusi grafiką tuometiniame Dailės institute. Rašytojos dažytas žibintas tebėra Paberžėje.

Apie Tėvą Stanislovą – dėdę iš savo motinos pusės – prisiminimais dalijosi jo dukterėčia gydytoja Birutė Tiknevičiūtė. Koks kelias vedė pas Tėvą Stanislovą, kad iš jo gautų Rainerio Marijos Rilkės kūrybos vertimų į lietuvių kalbą, pasakojo Julius Vaupšas, Naujamiestyje gyvenantis fotomenininkas ir medžio drožėjas. Kalbėjo knygos pristatyme dalyvavęs Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas. Vienas žmogus, nepasisakęs savo pavardės, prisiminė keletą atsitikimų iš Tėvo Stanislovo gyvenimo. Prireikė žvyro, ir jis prašyti pagalbos nuėjo pas kolūkio pirmininką. Tuo metu buvo bulviakasis. Pirmininkas kunigui ir sako: jeigu mums patalkinsi, mes irgi tau padėsim. Rytojaus dieną Tėvas Stanislovas, nešinas krepšiu, atėjo dirbti. Jam dirbti neleido, bet taip reikalingas žvyras į Paberžę tikrai buvo atvežtas.

„Atvykite, mes jūsų visų laukiame“, – kvietė dabartinis Paberžės klebonas kun. Skaidrius Kandratavičius. Jis paneigė kai kuriuose laikraščiuose pasirodžiusias užuominas, jog, atėjus jam darbuotis į Paberžę, dulkės nusės ant tų darbų, kuriuos buvo nuveikęs Tėvas Stanislovas. Kun. S.Kandratavičius teigė dabar sulaukiantis tiek svečių, kad net savo artimiausiems žmonėms kartais priverstas atsakyti kelionę į šią ypatingą vietą.

Renginio metu plaikstėsi žibinto liepsnelė. Programą paįvairino Panevėžio grigališkojo choralo studijos giesmininkės. Tarp jų buvo ir knygos „Tėvo Stanislovo kolekcija. Procesijų žibintai“ viena sudarytojų J.Antanaitienė. Knygos pristatymą vedė panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“