|
Vaižganto žodis tebeaidi mažutėje Vytauto bažnytėlėje
Vaižganto vardas pažįstamas lietuviams. Tai ne tik pagoniško linų ir kanapių dievo vardas, bet ir legendomis apipinto kunigo ir rašytojo slapyvardis. Kai pasakome deimančiukų ieškotojas, aiškiai suvokiame, apie ką bus kalbama. Kas tie deimančiukai? Tai kiekvieno žmogaus sieloje spindintys gėrio kristalėliai, simbolizuojantys gėrį, sąžinę, dvasios grožį. Tik labai gražios sielos žmogus galėjo pamatyti savo tautiečių viduje žėrinčius gėrio kristalėlius.
Kas lietuviams buvo ir tebėra didysis Vaižgantas? Tai Lietuvos siela, širdis, sąžinė. Kaune, prie vadinamosios Vytautinės bažnyčios, nelabai ramų liepos pabaigos vakarą skambėjo aktoriaus Ferdinando Jakšio balsas. Tai jis prabilo Vaižganto žodžiais į šviesuomenę, susirinkusią paminėti lietuvių klasiko.
Vilkintis juodą kunigo sutaną, šalia ant kėdės pasidėjęs vaižgantiškąją skrybėlę, F.Jakšys pradėjo Kosto Astrausko monospektaklį Vaižgantas: Aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje, 1869 metų rugsėjo 8 dieną senojo kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, per pat sumą, destis vidudienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti. Aš buvau savo tėvų pagrandėlis, dešimtasis iš eilės ir paskutinysis jų vaikas, atsiradęs po kelerių metų pertraukos, kada jau nebelabai besitikėta mažų. Motina, vos tik sužinojusi iš pribuvėjos, kad gimė berniukas būtent tokiu metu, kai žmonės meldžiasi bažnyčioje, čia pat kūdikį palaimino ir paskyrė jį Dievui tarnauti.
Motinos svajonė išsipildė su kaupu, nes jos jaunėlis tapo ne tik aukšto luomo dvasininku kanauninku, bet ir rašytoju, visuomenės veikėju. Kan.Juozas Tumas savo tautai dirbo kaip tik galėjo, negailėdamas nei jėgų, nei laiko. Jis platino uždraustą lietuvišką spaudą, leido, redagavo laikraščius. Tiesa, ne kartą jis neįtiko savo kolegoms dėl atviro, sangviniško būdo, tačiau niekam nesilankstė, liko išdidus savo dvasia, įsitikinimais. Jis sakė: Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas. Man buvo nepakenčiami bet kurie pančiai
Tačiau su paprastais žmonėmis jis buvo labai draugiškas, nuoširdus. Gal dėl to, kad kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas nė vieno žmogaus nebandė teisti, moralizuoti. Daugelis tautiečių savo prisiminimuose vėliau, jau po kan.J.Tumo mirties, rašė, kad tik šitas kunigas pakrikštijo vienišos motinos vaiką, kurio laukė nesaldus likimas, vadinamoji benkarto dalia, tik šis kunigas sutuokė atėjusius jaunuosius prašyti šliūbo ir nesigilino į jų jaunystės nuodėmes. Tai ne kan.J.Tumo-Vaižganto būdas, kad jis galėtų kam nors priekaištauti, peikti, kaltinti. Kiekvienas žmogus gyvena pagal savo sąžinę. Taigi ir palaidojo ne vieną savo tautietį, broliu vadinamą, be jokio atlygio. Žmonės jį mylėjo, gerbė, svarbiausiais gyvenimo momentais troško būti su žilagalviu kunigu, kuris nebuvo priekabus, gerai suprasdavo žmones.
Vaižganto vardas susijęs su Švč.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Čia jis išdirbo kunigu trylika metų. Vaižgantas stengėsi tą bažnyčią atnaujinti ir papuošti, net norėjo ją padaryti kaip tautos panteoną, naują padėkos simbolį ir tautos religinės mistikos židinį.
Nors neišsipildė kan.J.Tumo svajonė, bet raudonų plytų mažutė bažnytėlė tapo vidinio susikaupimo kampeliu. Kaip ir tą literatų arba meninį žodį mėgstančiųjų susirinkimo vakarą, kai vėl aidėjo Vaižganto žodis iš aktoriaus F.Jakšio lūpų ir širdies, kai skambėjo KTU folklorinio ansamblio Goštauta (vadovė Vilma Čiplytė) atliekamos lietuviškos liaudies dainos. Kiekvieno ausis gaudė rašytojo klasiko, tautos mylėtojo žodį.
Su Vytauto Didžiojo bažnytėle kan. J.Tumo-Vaižganto asmenybė tarsi suaugo, tapo neperskiriama, vientisa. 1933 m. sausio 21 d., paprašytas atleisti iš eitųjų pareigų, vasario 16 dieną kan. J.Tumas Vytauto Didžiojo bažnyčioje pasakė paskutinį ilgą pamokslą. Jo žodžiai sklido į kiekvieno žmogaus širdį: ,,Trylika metų pradirbęs Vytautinėje bažnyčioje, aš nesudėjau jokio turto, neįsigijau namų gyventi išeinu vėl įnamiauti kaip įnamiavaus kleboniją, o mano einamoji sąskaita teparodo 250 litų. Ačiū Dievui, kad bent be skolų. O prisipažįstu jums, kad nemanytumėte, jog aš čia jūsų skatikais pasinaudojau. Kas kokį litą dėjo prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo, nes mano intencija buvo prirengti maldos namų tiems, kurie daugiau už mane moka ir tesi melstis vienuoliams.
Iš Vytauto bažnyčios kan. J.Tumas pasitraukė tyliai ir kukliai. Nesusirinko daugybės žmonių jį išlydėti, tačiau visų Vytauto Didžiojo bažnyčios lankytojų širdyse jo buvimo rektoriumi laikai paliko neišdildomą įspūdį. Mirė kan. J.Tumas-Vaižgantas 1933 m. balandžio 29 d. Jo mirtis daugeliui buvo netikėta. Prof. Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: ,,Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris, taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą, šviesą. Taigi, kaip kažkada rašė pats Vaižgantas, tautai jis nėra skalnas.
Lietuviai gerbia savo tautos dainius, patriotus, atidavusius savo širdį tėvynei. Kauno bendruomenės centras Girsta ir viešoji įstaiga Teatro projektai kviečia visuomenę į Lietuvių literatūros klasikų vakarus Kauno senamiestyje. Pradėję projekto įgyvendinimą nuo kan.J.Tumo-Vaižganto žodžio, rengėjai visus šviesuolius žada kviesti klausytis poeto Maironio balso prie jo kapo šalia Arkikatedros Bazilikos.
Marytė GUSTAINIENĖ,
Kauno Aušros gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
© 2006 XXI amžius
|