|
Kietagalviai ir minkštakūniai
Petras KATINAS
Kaip greitai bėga laikas! Štai jau prabėgo 15 metų, kai 1991 m. rugpjūčio 19 d. per Maskvos televiziją netikėtai, be jokio paaiškinimo, ekranuose pasirodė baleto Gulbių ežeras fragmentai. Kai kas tada ėmė galvoti, kad mirė ir naujasis SSKP gensekas, pirmasis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Juk prieš oficialiai pranešant apie trijų paskutiniųjų SSKP gensekų Brežnevo, Andropovo ir Černenkos mirtį, buvo grojama klasikinė muzika. Tačiau labai greitai TV ekranuose pasirodė grupė aukštų Kremliaus partinių, armijos ir KGB vadovų, kurie per tuometinį SSRS viceprezidentą G.Janajevą pranešė, kad įkurtas Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (GKČP), kuris ima valdžią į savo rankas, siekiant apginti socializmo ir komunizmo iškovojimus ir SSRS. Komunistinis 1991 metų pučas žlugo jau po trijų dienų, ir reikia pripažinti, jog ne tiek dėl prabudusios Rusijos demokratinių jėgų, kiek dėl tuometinio Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ryžtingos pozicijos ir veiksmų. Žlugus pučui prasidėjo masinis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimas. Tačiau tai jau istorija. Belieka tiktai priminti, kad pučo rengėjai ir jų agentūra Lietuvoje tam rengėsi iš anksto. Buvo sukurtas neaiškus Lietuvos ateities forumas, o į LDDP jau persivadinusios buvusios LKP sekretorius A.Brazauskas, paprašytas pakomentuoti pučistų veiksmus ir pareiškimus, patarė: Dabar geriausia tylėti. Bet tai jau nesvarbu.
Kur kas svarbesnis dalykas yra dabartinė Kremliaus politika, aiškiai ir iš esmės pradėjusi vykdyti tą pačią, mažumėlę pakoreguotą politiką, kurią ir skelbė pučistai. Štai vienas aktyviausių pučistų buvęs SSRS gynybos ministro pavaduotojas ir sausumos kariuomenės vyriausiasis vadas, labai daug prisidėjęs prie 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje, dabar Rusijos Valstybės Dūmos deputatas generolas Valentinas Varenikovas, apgailestaudamas, kad prieš 15 metų nepavyko užkirsti kelio Sovietų Sąjungos žlugimui, dabar giria prezidentą V.Putiną ir tik puola atskirus Rusijos vyriausybės narius, kurie nepakankamai vykdo jiems V.Putino iškeltus uždavinius. Buvęs SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, dabartinis gynybos ministerijos patarėjas ir revanšistinių imperijos atgaivinimo straipsnių rašytojas, tam pritaria ir tik apgailestauja, jog dar nepakankamai greitai atkuriama sovietinės armijos galybė. Panašiai kalba ir dar vienas 1991 metų rugpjūčio pučo organizatorius ir dalyvius Olegas Baklanovas, apgailestaudamas, jog per 15 metų Rusija prarado apie 100 mln. piliečių, be to, Krymą, Ukrainą ir kitas buvusias respublikas. Netgi M.Gorbačiovas, kurį V.Varenikovas, D.Jazovas ir kiti tebevadina išdaviku, atvedusiu SSRS prie katastrofos slenksčio, ragina pritarti V.Putino politikai. Vadinasi, dabartinis Kremliaus valdovas ir jo kagėbistinis štabas gerai įsisavino pučo pralaimėjimo priežastis ir deda visas pastangas imperijai atkurti. Nesvarbu, kad ir kokiu pavadinimu, ar Eurazijos sąjungos, ar kitais vardais. Tam yra visos galimybės. Pirmiausia dėl nepaprastai išaugusių naftos ir dujų kainų labai sustiprėjusi Rusijos ekonominė ir karinė galia. Tradicinis ES didžiųjų valstybių neryžtingumas ir tūpčiojimas aplink Kremlių. JAV įklimpusios Irake, vis blogėjanti padėtis Artimuosiuose Rytuose neleidžia Vašingtonui griežtai reaguoti į Maskvos šantažą kaimynams. Pirmiausia tai susiję su tariama avarija Družbos naftotiekyje, per kurį tekėjo nafta į Mažeikių naftą.
Netgi naujasis premjeras G.Kirkilas pagaliau pripažino, kad žaliavos į Mažeikių įmonę tiekimo nutraukimas vamzdynu galbūt yra ne ekonominiai, o politiniai dalykai. Tiesa, buvęs LDDP užsienio reikalų ministras Povilas Gylys tradiciškai postringauja, jog visa ta istorija dėl Mažeikių naftos atsirado dėl nelanksčios Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu. Esą nereikia kritikuoti Rusijos, o klusniai vykdyti jos nurodymus ir t.t. Aišku, P.Gylys nepasakė nieko nauja. Pakanka tik prisiminti, jog, jam vadovaujant užsienio reikalų ministerijai, prisipažino, kad jis tik Atgimimo metais sužinojęs apie masinius Lietuvos žmonių trėmimus okupacijos metais. Rusija, nutraukusi naftos tiekimą į Mažeikius, puikiai žino, kad Mažeikių nafta sėkmingo jos darbo atveju įneša į Lietuvos biudžetą 12 proc. visų įplaukų. Tai jau gana stiprus koziris Rusijos rankose. Bet ir to dar maža spaudžiant Lietuvą. Štai neseniai Rusijos žemės ūkio ministras Aleksejus Gordejevas įspėjo, jog Rusija toliau ieškos būdų, kaip apginti savo gamintojus nuo užsienio konkurentų. Jis priminė, kad Rusija jau uždraudė įvežti gyvulininkystės ir augalininkystės maisto produktus iš daugelio valstybių, tarp jų iš Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, o dabar analogiškas klausimas sprendžiamas dėl maisto produktų įvežimo iš Baltijos šalių, sakė A.Gordejevas. Ką ten kalbėti apie artimojo užsienio šalis uždraudžiant joms įvežti į Rusiją žemės ūkio produkciją arba uždedant jai didžiulius muitus, jeigu imamasi šantažuoti net Jungtines Amerikos Valstijas. Štai Rusijos ekonomikos plėtros ministras Germanas Grefas pareiškė, jog Maskva panaikins žemės ūkio produkcijos eksporto iš JAV lengvatas, jeigu Vašingtonas ir toliau prieštaraus, kad Rusija būtų priimta į Pasaulio prekybos organizaciją. G.Grefas netgi nustatė datą, kada Rusijos ultimatumas turi būti įvykdytas JAV sutikimas dėl Rusijos priėmimo į PPO turi būti gautas iki šių metų spalio mėnesio.
Kol kas nesulaukta oficialių Rusijoje asmenų reakcijos į pranešimus, kad Lietuvos URM sekretorius Albinas Januška pareiškė Rusijos ambasados laikinajam reikalų patikėtiniui Dmitrijui Cvetkovui, jog, Rusijai atsisakius net kalbėti apie geležinkelio tarifus kroviniams į Klaipėdos uostą, gali būti pradėtas Lietuvos geležinkelio atšakos, vedančios į Kaliningrado sritį, remontas. Dėl to gali būti ribojamas ne tik keleivinių traukinių eismas, bet ir kitų specialiųjų krovinių, taip pat ir karinių, pervežimas geležinkelio atšakoje Kena-Kybartai. Užtat reagavo tas pats Rusijos mylėtojas P.Gylys ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas, įžiūrėję tuose pranešimuose apie galimą geležinkelio remontą nedraugišką aktą Rusijos atžvilgiu. Ką gi, nieko nauja. Štai Maskvos poziciją atspindintis Lietuvoje rusų kalba išeinantis savaitraštis Obzor rašo: Kiekvienas, kuris išdrįsta palaikyti normalius santykius su Rusija (t.y. šokti pagal jos nurodymus P.K.), bemat tampa Lietuvos nacionalinių interesų išdaviku. Tą pačią Prunskienę kiekvienu atveju vadina ne kitaip, kaip rusų kunigaikštiene. Ir tokių aštraliežuvių visiškai nejaudina, kad tik jos autoriteto dėka Lietuvos žemės ūkio produkcija nesulaukia Rusijoje antireklamos, kas būtų visai suprantama po daugybės konservatorių antirusiškų išsišokimų. Taigi kortos atskleistos. Didžiausia ir pragmatiškiausia Maskvos draugė įvardyta.
Kai dėl neva antirusiškų išsišokimų, tai pravartu prisiminti, ką rašė dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje garsus mūsų išeivijos publicistas ir nepriklausomybės šauklys Bronys Raila teigdamas, kad principinis Lietuvos nepriklausomybės priešas visada buvo, yra ir greičiausiai visada liks Rusija, kad ir kokiomis spalvomis ji dangstytųsi. Maskolis, - rašė B.Raila, - yra maskolis ir jis vis lieka tas pats. Nors anuomet juodas žandarinis, šiandien raudonas engėbistinis, anuomet aleksandrinis ir nikolinis, dabar lenininis, stalininis, brežnevinis, bet Lietuvos nepriklausomybės idėja jam vienodai nepakenčiama.
Tada šie B.Railos žodžiai susilaukė kito, jau vėlesnės emigracijos politologo, sociologo ir visuomenininko Aleksandro Štromo polemikos. Pasak jo, ne maskoliai kalti, nes jie neturi jokios įtakos jų valstybės politikai, nes yra taip pat tos valstybės engiama tauta, kaip ir kitos. A.Štromas teigė, jog Rusija, Lietuva ir kitos komunistų valdomos tautos yra pavergtos ne kitataučių, bet globališkai orientuotų marksistinių ideologinių klikų, atsisakiusių bet kokio tautiškumo ir siekiančių savo ideologijos įgyvendinimo vardan pavergti visas tautas. Todėl komunistai yra visų tautų priešai, o pirmiausia yra priešai tų tautų, iš kurių patys yra kilę, - rašė A.Štromas 1984 metais (Akiračiai. 1984, Nr.2) Su abiejų išsakytomis mintimis reikia sutikti. Be to, ieškoti būdų ir galimybių, kaip pagaliau nusimesti tokį jungą. Kietakakčiai pučistai bei jų pasekėjai, ir praėjus penkiolikai metų po jų vilčių žlugimo, neatsisako savo planų ir idėjų. Tuo labiau kad randa pakankamai minkštakūnių toje pačioje Lietuvoje, kurių, deja, nemažėja. Iš jų lūpų vis sklinda aimanos, jog nevalia nors žodeliu užgauti Rusijos. Nepaisant akivaizdaus ekonominio ir politinio šantažo. Ką reiškia tokie Maskvos draugų visokių gylių, karosų, paleckių raginimai? Negi jie taip ištroškę vėl okupacinio rimbo ir retsykiais numetamo apgraužto meduolio?
© 2006 XXI amžius
|