|
Ar už tai mes kovojome?
Turbūt ne vienas iš mūsų prisimena, kaip buvo paisoma įstatymų iki nepriklausomybės atkūrimo. Sovietinė konstitucija skelbė viena, valdininkai darė visai ką kita. Nomenklatūra kūrė savo įstatymus. Blatas ir telefoninė teisė padėdavo pasiekti bet kokio užsibrėžto tikslo.
Panaši situacija susiklostė ir šiandien. Apeidami neretai savo sukurtus įstatymus bei pasinaudodami specialiai juose paliktomis spragomis buvę nomenklatūrininkai, o dabar verslininkai bei įvairiausi valdžios vyrai gviešiasi į visuomeninį, visiems priklausantį turtą ežerų ir upių pakrantes.
Nedidelė mūsų Lietuva, bet gausu joje vaizdingų vietovių, žuvingų ežerų, gražių pakrančių, draustinių. Būtent ten ir auga, kaip grybai po lietaus, įvairiausio plauko aferistų namai namukai.
Privatizacijos metais prisigrobti pinigai, leido pradėti verslą, įkurti banką ar kitokią stambią firmą, sukurti savo mini imperiją. Imperiją, kuri paremta kito, savo artimojo išnaudojimu. Iš pradžių pamažu, nepastebimai, buvo užimtos visos partinių bosų poilsiavietės, dalį jų paliekant valstybei. Tačiau tai smulkmena. Akys nemato, širdies neskauda. Nesinaudojo jomis žmonės anksčiau, tai ir dabar nelabai dėl jų širdį skauda.
Pastaruoju metu, ypač per porą pastarųjų metų, nebežinodami kur dėti prisigrobtus pinigus, verslininkai aktyviai juos investuoja į nekilnojamąjį turtą, žemės valdas. Važinėja po kaimus vadybininkai, siūlo žmonėms menkus grašius ir perka jų sodybas paežerėse. O paskui viskas eina lyg sviestu patepta aplink statinius išdygsta tvora, atsiranda privatūs keliai. Tai Europoje neregėtas, negirdėtas reiškinys. Kurgi įstatymas? Juk ežerai, ypač esantys draustinio teritorijoje, saugomi įstatymo.
Dar 2005 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė įstatymą Nr. 240 Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo pakeitimo. Šiuo įstatymu buvo galutinai patvirtintas valstybinės reikšmės ežerų ir kitų vandens telkinių sąrašas. Kiekvieno iš jų 5-10 metrų pakrantės zona yra skirta visuomeniniam naudojimui, t.y. niekas neturi teisės atitverti šios teritorijos ar padaryti iš jos nuosavą paplūdimį. Taip pat negali statyti šioje zonoje pastatų, jeigu prieš tai nebuvo jokių pamatų ir toje vietoje nestovėjo statinys.
Jeigu vandens telkinys ar ežeras yra valstybės saugomoje teritorijoje draustinyje ar nacionaliniame parke, tai negalima, kad pakrantėje ar netoliese esantis statinys būtų aukštesnis nei keturi metrai. Tiesa, įstatymai netobuli, yra juose spragų. Nieko nekalbama apie neteisėtų pastatų nugriovimą ar kitokias sankcijas. Todėl ir nebijoma statyti, tvertis, o tiksliau, grobti visuomenines žemes iš žmonių. Tokie naujieji lietuviai, tarp kurių yra ir stambių bankų vadovų, matydami valdžios aklumą ir paprastų žmonių nenorą konfliktuoti, naudojasi tuo, kasdien vis labiau plėsdami savo valdas.
Neminėjome konkrečių pavyzdžių, nes visų nesuminėsi, tūkstančių tūkstančiai jų visoje Lietuvoje. Tačiau nenuleiskime rankų, kovokime už tai, kas mūsų! Jeigu jūsų kaime ar miestelyje netoli esančio ežero pakrantėje išaugo ar auga pilaitė, netylėkite, kreipkitės į atsakingas instancijas, išjudinkite abejingus valdininkus. Tvarka valstybėje turime rūpintis visi.
Andrejus ŽUKOVSKIS
© 2006 XXI amžius
|