Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„LAISVĖS UGNIS“ PRAŠOSI REMIAMA ATIDŽIAU

Edmundas Simanaitis

Laisvės gynėjų sąskrydžio Ariogaloje akimirkos Kazimiero Dobkevičiaus nuotraukos

Nepretenduodamas į išsamų Laisvės gynėjų sąskrydžio Ariogaloje aprašymą norėčiau pasidalyti mintimis apie šio renginio vietą mūsų valstybinių švenčių, atmintinų dienų ir kitų periodiškai pasikartojančių renginių sąraše. Sugrįžusieji iš Gulago, iš tremties vietų, buvusieji nepriklausomos Lietuvos dori ir ištikimi piliečiai, Laisvės kovotojai ar gynėjai gūdžios okupacijos metais neturėjo jokios galimybės viešai rinktis ir bendrauti.

Okupacija nesunaikino laisvės siekimo

Tiesą pasakius, uždari mažesnių grupių sambūriai vyko nuolatos. Tais sambūriais ypač domėjosi KGB. Komandinei ekonomikai beviltiškai pralaimint vieną po kitos pozicijas varžybose su laisvojo pasaulio rinkos ekonomika, Sovietijos prezidentas M.Gorbačiovas paskelbė „perestrojkos“ pradžią. Tuometinis CK (SSKP Centro komiteto) naiviai tikėjosi, kad persitvarkymo eiga bus, kaip įprasta, smulkmeniškai kontroliuojama ir valdoma iš centro. Rusijoje kitokio valdymo beveik ir nebūta. Buvo tikėtasi, kad pusę amžiaus trukusi užgrobtų valstybių okupacija galutinai nuslopino ir išplovė tenykščių gyventojų tautinę savimonę, todėl tautinis atgimimas jau nebeįmanomas. Be to, daug vilčių buvo dedama į okupuotose žemėse jau išugdytą kolaborantų-mankurtų sluoksnį. Bet įvyko tai, kas ir turėjo įvykti – Sąjūdis gaivalingai pakilo tautos siekiams reikšti ir it aukšta cunamio banga nušlavė nekenčiamą okupacinį režimą.

Pirmasis Laisvės gynėjų sąskrydis

Išgyvenusi genocidą ir patyrusi neįsivaizduojamai brutalų smurtą pažangi tautos dalis jautė poreikį telktis ir aktyviai dalyvauti atsikuriančios valstybės gyvenime. Ariogaloje, vaizdingame Dubysos slėnyje, dar okupacijos metais, aštuntame dešimtmetyje, vykdavo vyrų chorų sąskrydžiai. Atkūrus nepriklausomybę pirmasis Laisvės gynėjų, buvusių politinių kalinių, tremtinių sąskrydis įvyko 1992 metais.

„Subangavo, susiūbavo Ariogalos miestelis. Rugpjūčio 8 d. čia susirinko buvę Sibiro, Uralo, Vorkutos ir kitų tremties vietų politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai. Rinkosi jie prie bažnyčios, registravosi, šnekučiavosi, ieškojo vieni kitų. O susitikę glėbesčiavosi, sveikinosi su džiaugsmo ašaromis akyse. Kiti ir neatpažino vieni kitų – tiek laiko prabėgo. Dvyliktą val. prasidėjo šv.Mišios už Lietuvą, už žuvusius brolius. Jas aukojo mons. kun.A.Svarinskas ir vietos klebonas kun. Kazlauskas.

„Ariogala – Lietuvos centras, jos herbas – du sukryžiuoti kalavijai. Čia rinkdavosi Lietuvos kunigaikščiai telktis bendrai kovai su priešu. Todėl ir mes susirinkome Ariogaloje“, – taip pradėjo pamokslą kun. Kazlauskas. (…) Stadione, pamiškės slėnyje, įvyko iškilmingas minėjimas. Renginiui vadovavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Raseinių skyriaus pirmininkas A.Vizbaras“ (“Tremtinys“ Nr. 16, 1992, rugpjūtis). Ši trumpa ištraukėlė nusako Ariogalos renginių tikslą ir turinį, kuris kiekvienais metais darėsi išradingesnis, įdomesnis, patrauklesnis ir tautinio-pilietinio ugdymo prasme vis labiau brandesnis. Šiandien galima drąsiai teigti, kad Lietuvos gyvenimo įsivaizduoti be Ariogalos renginio paprasčiausiai jau nebeįmanoma.

Ne tik veikla bendruomenėse ar visuomeninėse organizacijose, bendras darbas darniame kolektyve, ne tik laisvės kovos ar pilietinis pasipriešinimas okupacijai, bet ir nuožmaus priešo priespauda, patirti vargai bei pažeminimai suartina ir vienija to paties likimo žmones. Tokia buvo pradžia. Laisvoje šalyje gimę laisvi Lietuvos piliečiai, okupanto pasmerkti amžinam persekiojimui, sekimui, patyčioms ir paniekinimams, pradėjo kasmet, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, rinktis į Dubysos slėnį Ariogaloje.

Devizas įprasmina šventę

Buvusieji renginių režisieriai Danutė ir Antanas Vizbarai, glaudžiai bendradarbiaudami su politinių kalinių, tremtinių, ginkluoto pasipriešinimo dalyvių organizacijų vadovais, savivaldos ir valstybės institucijų pareigūnais, rengdavo renginių programas akcentuodami tradicijos perimamumą, patriotizmo ugdymo ir pilietinės savivokos stiprinimo poreikį. Renginio devizas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ pasirinktas 1998 metais sudarant VIII sąskrydžio programą. Man, tuo metu ėjusiam krašto apsaugos viceministro pareigas, renginio programos pakeitimus ir minėtąjį šūkį teko svarstyti kartu su autoriais D. ir A.Vizbarais. Išryškėjo poreikis perduoti jaunesnėms kartoms laisvės kovų dvasią, puoselėjant genocido aukų atminimą, apie ką vaizdžiai ir prasmingai bylojo šventės devizas. Šūkis „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ kasmet puošdavo šventes ir buvo plačiai vartojamas žiniasklaidoje. Ši tradicija nutrūko šiais metais dėl kai kurių neišspręstų organizacinių bei kitų reikalų. Naujieji organizatoriai pasiūlė naują ambicingą devizą „Lietuva su mumis”. Būta siūlymų renginį pervadinti kukliau skambančiu – „Mes su Lietuva”, bet galiausiai apsispręsta palikti tokią redakciją – „Su Lietuva širdy”. Kiekviena tradicija remiasi esminės svarbos prasminių elementų pagarbiu pakartojimu. Tenka apgailestauti, kad suinteresuotos pusės negebėjo išsaugoti reprezentacine prasme nepralenkto devizo „Laisvės ugnis – ateities kartoms”. Norėtųsi tikėtis, kad artimiausioje ateityje bus rastas kompromisas. Istorinio palikimo ir pilietinės savivokos stiprinimo reikalų neturėtų užgožti asmeninės ambicijos ar grupiniai interesai.

Krikščionių moralė ir tautinė savimonė

Renginį įprasmina šv.Mišios, aukojamos priklausomai nuo oro sąlygų, Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje arba Dubysos slėnyje. Ir šiais metais, kaip ir ankstesniais, paliko neišdildomą įspūdį Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamokslas. Krikščioniškosios moralės, tautinės savimonės ir pilietinės atsakomybės akcentais atspindėti okupacijos meto ir nūdienos gyvenimo būdingi reiškiniai suteikia šventei pakilios prasmės.

Šių metų renginys akivaizdžiai patvirtino, kad tokia šventė laukiama ir labai reikalinga. Net apniukęs dangus ir šventės organizatorių pasikeitimas anaiptol nenugąsdino – dalyvių buvo gausu, panašiai kaip pernai. Kai kurie organizaciniai nesklandumai šventinės nuotaikos nesugadino.

O gal „Laisvės ugnies“ atmintina diena?

Laisvės ugnies atnešimas iš visų devynių partizanų apygardų laikytinas esminės svarbos programos dalimi. Tai užduotis jaunimui, kuriai galima suteikti dvi prasmes. Liepsnojantys deglai iš visų kraštų liudija visos tautos ryžtingą siekį atkurti nepriklausomybę ir ją ginti. Antra, jaunimas perima laisvės gynimo pareigą iš karių savanorių – laisvės kovų veteranų. Laisvės kovotojų, politinių kalinių, tremtinių gretos kasmet retėja. Ateis metas, kai į šventę galės atvykti vis mažiau ir mažiau garbaus amžiaus veteranų. Todėl iškyla labai svarbus tradicijos tęstinumo klausimas. Toliau pateikiami argumentai, paremiantys poreikį renginiui „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ išsaugoti, pavyzdžiui, suteikiant jam atmintinos dienos statusą.

„Tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį“

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ne kartą yra akcentavęs šalies gyventojų pilietinės bei politinės brandos stoką. Ariogalos renginys turi stiprų pilietinį užtaisą, kurio veiksmingumas galėtų būti kryptingai tobulinamas. Lankydamasis Ariogaloje 2002 metais, Prezidentas kalbėjo, kad „tokios yra Lietuvos laisvės pamokos, šiandien perduodamos jaunajai laisvų piliečių kartai. Toks yra dvasinis tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį, jungiantis senųjų patirtį ir jaunųjų drąsą. Šiuo tiltu ateities kartoms ir nešama laisvės ugnis“. 2006 metais valstybės vadovo sveikinime rašoma: „Tikiu, kad istorinės tiesos niekuomet ir niekam nepavyks ištrinti nei iš istorijos, nei iš mūsų atminties. Tikiu, kad išsaugosime laisvos šalies laisvų piliečių istoriją ir tęsime ją kilniai ir garbingai”. Pastabos ir apibendrinimai yra įpareigojantys.

Tarptautinė, unikali, vienijanti šventė!

Į sąskrydį Ariogaloje jau kelintą kartą atvyksta laisvės kovotojų delegacijos iš Latvijos, iš Estijos. Tikimasi sulaukti svečių iš Ukrainos, o gal ir iš kitų sovietų okupaciją ar vasalinę priklausomybę patyrusių kraštų. Šventė įgyja tarptautinio renginio pobūdį ir yra unikali. Jokioje kitoje Europos valstybėje tokių renginių nerasime. Šiuo renginiu domisi ir užsienio valstybių ambasadoriai. Spaudoje buvo skelbta, kad, Čekijos prezidento Vaclavo Havelo nuomone, tokia unikali, analogų pasaulyje neturinti šventė galėtų sudominti ir kitų Europos šalių laisvės gynėjus.

Pernai renginio organizatoriai akcentavo šventės tarptautinę reikšmę, kas yra nauja ir politine prasme svarbu visai Europos Sąjungai. Buvo sugiedoti Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Europos Sąjungos himnai. Šitaip buvo pademonstruota, kad trys Baltijos šalys, patyrusios sovietų agresiją ir genocidą, laikinai praradusios nepriklausomybę, vėl atkūrusios valstybingumą ir įstojusios į Europos Sąjungą, savo ateitį sieja su Vakarų pasaulio demokratinėmis šalimis. Kažkodėl šis akcentas šiemet buvo nepagrįstai atmestas. Juk jau prasidėjo tretieji metai, kai esame dvigubos pilietybės žmonės. Šventė skirta ne tik sunkiems prisiminimams iš priespaudos, iš Gulago vergovės metų, bet ir tautos apsisprendimui siekti saugios gerovės kartu su kitomis Vakarų Europos šalimis.

„Laisvės ugnį“ alumi gesinti bandė…

Ši šventė patraukė ir „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų dėmesį. Kitaip ir būti negalėjo. Visi dabartinių švenčių dalyviai okupacijos metais tų pačių tarnybų, veikusių pagal visagalio CK nurodymus, buvo pasmerkti sunaikinimui, išnykimui, nuolatiniams suvaržymams ir paniekai. O Laisvės gynėjai išliko! Jie didžiuojasi savo atsparumu smurtui, prievartai ir nepalaužtu ryžtu ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tai gyvas akibrokštas nusikalstamos komunizmo ideologijos išpažinėjams ir nepaneigiamas įkaltis genocido vykdytojams tarptautinės Temidės akivaizdoje. O ar ne tie patys „centrai”, jau negalėdami pasiųsti nei NKVD baudėjų, nei OMON’o gaujų, stengėsi Ariogalos šventę sužlugdyti stebėtinai primityviu „demokratišku“ būdu? Jau ne kartą Kėdainiuose tą patį rugpjūčio pirmąjį šeštadienį iš Archangelsko atsibastęs „mesijas Lietuvai“ surengdavo už dyką alaus išgertuves ir masinį ledų laižymą. Tikėtasi, kad buvusieji Gulago zekai (zakliučionyj – kalinys, rus.) suvažiuos ne į Ariogalą, o pasuks į Kėdainius alaus maukti. Mat tokiu būdu per rinkimus nesunkiai nuspėjamai „jėgai“ pasisekė pakankamai daug balsuotojų suvilioti ir pulkelį seimūnų nupirkti. Lietuvos valstybingumo griovėjams ne viskas ir ne pirmą kartą nepavyksta – Laisvės gynėjai buvo, tebėra ir liks tvirtas visuomenės pilietinis stuburas. Atrodo, kad šiemet, kai šarlatanas-gelbėtojas iš tiesaus keliuko į Lukiškes spėjo šmurkštelėti į „artimąjį užsienį“ ir išnešti kudašių, jau nebuvo mėginta rengti vilionių alumi.

Išeidami pasiliks tautos tradicijose

Kultūrinis, tautinis, pilietinis ugdymas be vyresnės kartos ir jaunimo bendravimo nėra nei tikras, nei vaisingas. Renginio populiarumas ir unikalumas yra savaip įpareigojantis imtis žygių įtvirtinti tradicijos perimamumo principams. Pasipriešinimo okupacijoms dalyviai, okupacijų aukos, Laisvės kovotojai, išeidami į Amžinybę, turėtų išlikti tautos tradicijose.

Tikėkimės, kad rezistentus jungiančių organizacijų vadovai kartu su savivaldos ir valstybės institucijų pareigūnais išspręs unikalaus Ariogalos renginio tradicijos perimamumo, devizo, teisinio statuso, organizacinius ir finansavimo reikalus.

© 2006 „XXI amžius“